Buvome apmokyti ir visi turėjome dirbti kavinėje, kuri dar tik bus netrukus atidaryta. Dauguma padavėjų ir virtuvės darbuotojų šį darbą gavo pirmą kartą, ir jie tai akivaizdžiai parodė darbdaviui. Tad darbdavys, mano manymu, pastebėjo, jog beveik visi darbuotojai dirbs už bet kokį atlyginimą, nes matyti, kaip stipriai jie nori šito darbo.
Viskas prasidėjo nuo pirmos dienos. Darbdavys pasiūlė mums, visai naujai mūsų komandai, ateiti tiesiog iš geros širdies padėti atidaryti kavinę: virtuvės darbuotojams išsivalyti, susitvarkyti virtuvę, susinešti visus produktus ir panašiai. Padavėjų, barmenų, administratorių buvo paprašyta išplauti salę, sustumdyti staliukus, pripildyti servetėlines, druskines ir t.t.
Visa tai dirbome 22 valandas, beveik parą. Ir už ačiū. Buvom nusibaigę taip, kad nebenorėjome nieko. Darbdavys nupirko mums saldainių, ištarė „ačiū“ ir pasakė, kad čia tik pradžia, kad pirmą dieną visuomet sunku, kad tai – nauja kavinė, atidarymas yra sunkus, ir tiek. Vėliau turėtų būti lengviau.
Nė velnio. Antrą dieną atėjusi į darbą vadovės paprašiau padavėjų ir savo darbo grafiko. Tiesiog norėjau pažiūrėti, kaip atrodo, be to, žinoti savo grafiką man tikrai priklauso. Vadovė atšovė, kad aš galiu pažiūrėti, tačiau padavėjams jo matyti negalima, jie atėję į darbą turi pasiklausti, iki kelių jiems šiandien reikia dirbti ir nuo kelių jiems į darbą rytoj.
Supratau, kad kažkas negerai. Mano tos dienos grafike buvo pažymėta, kad dirbsiu 9–23 val. Paklausiau vadovės, ar mokės už viršvalandžius, kadangi darbo valandos labai ilgos. Pasakė, kad ne, aš turėsianti dirbti 8 valandas ir parašyti prašymą „leisti dirbti savo noru nuo tokios iki tokios valandos“, taip pat turėsiu paprašyti, kad tą patį padarytų ir padavėjai.
Visi padavėjai dirba puse etato, tad jie dirba po 5 val. per dieną, bet gaus rašyti prašymus ir dirbti ne 5 valandas, kaip priklauso, o po 10–12 valandų.
Man tai visiškai nepatiko. Pamaniau, padirbsiu pagal vadovo norus mėnesį ir žiūrėsiu, kiek gausiu atlyginimo. Pradirbau apie 210 valandų, gavau 900 Lt. Buvau labai supykusi. Kaip šitaip galima išnaudoti darbuotojus?
Pradėjau slapčia skaičiuoti visų padavėjų valandas – kiek kiekvienas padavėjas turi dirbti per mėnesį, o kiek valandų jis iš tiesų dirba. Pasirodo, visi padavėjai toje kavinėje buvo įdarbinti puse etato, bet dirbo po 160 valandų ir visi gavo 425 Lt algos. Buvau apakusi. Pasakiau vadovei, kad tai labai negražu. Atrėžė: „Nesikišk ir dirbk savo darbą taip, kaip aš tau liepiu.“ Pasakiau, kad dirbu įmonėje, kurioje viskas taip nelegalu ir negražu, todėl jaučiuosi blogai.
O tada vadovė pasakė, kad geresnio darbo nesusirasiu, kad mes esame tinginiai, nes nuolat nenorime padirbėti ilgiau, na, ir kas, kad už „ačiū“. Atsakiau, kad aš ne tinginė, bet už bet kokį darbą turi būti atlyginta.
Beje, prieš įdarbinant mane vadovė pasakė, kad turiu visuomet būti jos pusėje, negaliu susidraugauti su padavėjais. Pagal vadovę – jie kvailesni už mane, o aš jau šiek tiek „prie valdžios“.
Padirbusi du mėnesius šioje kavinėje pradėjau labiau linkti į padavėjų pusę. Kiekvienam sakydavau: jūs verti geresnio darbo, ir nė vienas nėra toks apgailėtinas, kad negalėtų susirasti geresnės veiklos. Tiesiai šviesiai jiems pasakiau, kad čia juos išnaudoja, todėl turėtume susiburti į vieną komandą, nueiti pas darbdavį ir pasakyti jam, kad jei neduos daugiau etato, mes nedirbsim arba dirbsim tik tiek, kiek mums priklauso.
Visi padavėjai bijojo. Nesupratau, kodėl?! Juk darbdaviui nebeliktų nieko, kaip tik paskirti visiems etatus. Paaiškinau jiems, kad jei nesi išdirbęs 3 mėnesius, tai atidirbti nepriklauso. Gali parašyti prašymą ir išeiti iš darbo.
Tačiau mano kolegos vis tiek bijojo. Aš vėl nesupratau – kodėl? Galų gale man vis tiek neišėjo prišnekinti jų, todėl padirbusi du mėnesius pati parašiau prašymą išeiti. Nebegalėjau leisti, kad mane taip žemintų. Esu įgijusi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, todėl nesileisiu išnaudojama. Manau, esu verta geresnio darbo.
Išėjusi iš darbo surengiau kolektyvo susitikimą. Visi nuėjome į kavinę mano išleistuvėms. Labai daug diskutavome darbo tema. Kitą dieną sužinojau, kad keli padavėjai po mano pokalbio su jais išėjo iš darbo. Visi kiti dirba sukandę dantis, bamba ant vadovo, bet vis tiek dirba. Įdarbinti puse etato, jie dirba 160 val. per mėnesį.
Aš kartais pagalvoju, ar tai normalu? Ar aš kvaila ir visa tai normalu, ar čia padavėjai tiesiog nesugeba susiburti ir eiti išvien, kad pagaliau jų niekas nebežemintų?
Šiuo savo straipsniu norėjau parodyti, kad būnant darbe, kuriame viskas nelegalu, yra dvi pusės – darbdaviai, kurie išnaudoja darbuotojus, ir darbuotojai, kurie leidžiasi būti išnaudojami. Manau, sprendimas tik vienas – darbuotojams reikėtų susiburti į vieną komandą, būti vieningiems ir pasakyti vadovui, kad už „ačiū“ nebedirbs. Darbdavys tikrai visų neatleis iš karto ir neieškos naujų darbuotojų. Jam beliks įdarbinti visu etatu.
Jei darbuotojai ir toliau leisis taip išnaudojami, tai darbdavys tik paplos rankomis ir vis lips jiems ant galvų bei džiaugsis, kad pasaulyje dar yra tokio jaunimo, kuris dirba vos už kelis šimtus litų per mėnesį. Tokius darbuotojus jie norės išsaugoti, nes jiems mokėti daug nereikia.
Tad kreipiuosi į visus jaunus žmones: neleiskite savęs žeminti. Parodykite darbdaviams, kad už jūsų atliktą darbą jums turi būti tinkamai atlyginta. Jei visi būsime tokie, pasieksime savo tikslą!
***
Gabrielė Banaitytė, Valstybinės darbo inspekcijos prie LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Komunikacijos skyriaus vedėja:
„Lietuvos Respublikos darbo kodekso (DK) 93 straipsnyje numatyta, kad darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu.
Darbdavys neturi teisės reikalauti, išskyrus DK nustatytus atvejus, kad darbuotojas atliktų darbą, nesulygtą darbo sutartimi (DK 119 str.). Kiekvieno darbuotojo darbo ir poilsio laiko paskirstymas per parą, savaitę ar apskaitinį laikotarpį, taip pat kasdieninio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga nustatoma darbo grafike, kuris turi būti skelbiamas viešai informaciniuose stenduose (DK 147 str.).
Darbo grafikai sudaromi ir skelbiami viešai iš anksto tinkamai vykdant darbdavio pareigą į informavimo procedūrą, kad visi darbuotojai galėtų susipažinti ir iš anksto žinotų nustatytą individualų darbo ir poilsio laiko režimą. Šią pareigą sąlygoja ne tik privalomumas dirbti darbo (pamainų) grafikuose nustatytu laiku, bet ir kitus socialinius aspektus, t.y. darbuotojo poilsio organizavimą, laisvalaikio planavimą, įsipareigojimus šeimai ir kita. Darbas, viršijantis darbo sutartyje sulygtą darbo laiką, laikomas viršvalandiniu. Viršvalandinių darbų organizavimo atvejai, kai nereikalingi darbuotojo sutikimai ar prašymai, reglamentuojami įstatymų (DK 151 str.). Kitais, įstatyme nenumatytais atvejais, viršvalandiniai darbai gali būti organizuojami tik gavus rašytinį darbuotojo sutikimą arbą rašytinį darbuotojo prašymą. Tačiau ir šiais atvejais už viršvalandinį darbą darbdavys turi kompensuoti DK 193 straipsnyje nustatyta tvarka.
Taigi, Darbo kodekse aptartos visos darbuotojo teisės. Jei darbdavys jas pažeidžia, darbuotojas savo teises gali ginti kreipdamasis į Valstybinę darbo inspekciją ir nurodydamas konkrečius pažeidimus, įmonės pavadinimą, adresą ir pan. Pateiktos informacijos pagrindu yra organizuojamas įmonės patikrinimas. Jei informacija pasitvirtina, darbdaviui taikoma administracinė atsakomybė – nurodymas pašalinti pažeidimus arba bauda.
Vadovaujantis įstatymų nustatyta tvarka, neplaniniai (reaguojamieji) įmonių patikrinimai yra rengiami tik remiantis konkrečia informacija.Jei darbuotojui neišmokamas priklausantis darbo užmokestis, kompensacijos už viršvalandžius ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, jis gali kreiptis į savo apskrities darbo ginčų komisiją“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
