Pirmąjį šoką patyriau valstybinio brandos egzamino instruktažo metu. Pasirodo, tokių instruktažų yra net du – vienas iš anksto, kitas prieš pat egzaminą. Tikėjausi, kad visa ši procedūra užtruks apie valandą, juo labiau kad teko važiuoti į rajono centrą (jau atleiskite, kad neminiu gimnazijos, mano darbas man vis dar brangus). Vos atvažiavęs buvau griežtai palydėtas į „mokymų“ patalpą, kur jau sėdėjo dešimtis kur kas geriau, ne pirmą sykį egzaminą vykdžiusių kolegių. Būtent kolegių, vyriškos lyties atstovas buvau vienintelis. Instruktažas užtruko beveik dvi valandas. Ilgiausia ir principingiausia diskusija užvirė, kai iškilo klausimas, ką rašyti protokole, kai mokinys jaučia poreikį nusilengvinti. Ilgai buvo svarstoma, kaip čia geriau išreikšti mintį – Nr. 5 ir rašyti laiką, kol jis nebuvo egzamino patalpoje, ar pridėti žodžius „išėjo – grįžo“ tikriausiai tam atvejui, jei egzaminų centro klerkai nesupras, ką reiškia protokole įrašyti skaičiai, pavyzdžiui, 10:28 – 10:32.
Kai mokinių nusilengvinimo klausimas buvo visapusiškai aptartas (o jis aptariamas visus tuos kartus, kiek man yra tekę vykdyti valstybinius brandos egzaminus), mes pagaliau išsiskirstėme į namus. Manote, kas nors apmokėjo tuos mokymus, įtraukė juos į darbo laiką ar kompensavo man kelionės išlaidas? Pasvajokite toliau. Jei mokytojas vykdo egzaminą, visi su transportu ir jo apmokėjimu susiję klausimai yra paties mokytojo reikalas. Prisipūsk garbės ir būk palaimintas.
Pats vykdymas nėra tokia jau sunki užduotis. Sunkiausia ir daugiausiai streso sukelianti dalis – tai lipdukų klijavimas ir užduočių dalijimas. Laiko beveik nėra, reikia skubėti, verstis per galvą, o lipdukai limpa prie pirštų. Tada dalijant užduotis reikia, kad kandidatas spėtų pasitikrinti, ar jo asmens kodas protokole ir eilės numeris protokole atitinka asmens kodą ir vietą eilėje. Pirmą kartą stengiausi tai padaryti ir galų gale likau paskutinis, baigiau dalyti užduotis jau pradėjus skaityti vykdymo tvarką.
Kadangi egzamine buvo stebėtojas iš rajono, kartą gavau pastabą. Net nepuoliau teisintis. Nutylėjau, o kitais metais tiesiog padaviau užduotis, bakstelėjau pirštu, kur mokiniai turi pasirašyti protokoluose, ir tiek. Viską spėjau beveik laiku, bet ir tai paskutinę minutę.
Blogiausia, kai į vykdymą atvyksta tikrintojai iš Švietimo ir mokslo ministerijos. Patikėkite manimi – pats vykdymas tai jau stresas, kai suvoki visą atsakomybę.O susiraukusi moteriškė dygiomis akimis, stebinti kiekvieną žvilgsnį ir besižyminti kažką savo bloknote, situacijos nė kiek nepagerina.
Kai vykdymas buvo baigtas, mus visus sukvietė į aptarimą. Ponia tikrintoja, vis dar priekaištingai suspaudusi lūpas, barė mus beveik valandą. Manote, ji teikėsi padėkoti už atliktą darbą? Pasakė ką nors padrąsinamo ir malonaus? Rodės, baisesnių vykdytojų ji nėra mačiusi, ir nebuvo nė vieno dalyko, kurį darėme teisingai.
Kai kurios pastabos buvo ant absurdo ribos – vykdymo patalpoje buvo per tamsu, o atitraukus žaliuzes jau per šviesu. Mokytojai per dažnai vaikščiojo, o paskui per mažai vaikščiojo. Ant vieno kandidato stalo gulėjo akiniai. Ne akiniai nuo saulės, paprasti. Kaip mes drįsome juos ten palikti? Kodėl neišvarėme pažeidėjo iš egzamino patalpos! Juk tai šiurkštus pažeidimas, tie akiniai. Ant stalo turi būti tik užduotys, atsakymų lapai, pieštukai, rašikliai ir kalkuliatorius. Jokių akinių ten negali būti, nes, nes... Taip ir nesupratau, kur slypi pažeidimo esmė. Aš suprantu, kaip galima nusirašyti nuo telefono ar špargalkės. Bet kaip nusirašyti nuo akinių?
Pasipiktinimą gerbiamai (atleiskite, sunkiai sugebėjau parašyt šį žodį) tikrintojai sukėlė ir lengvas trikotažo švarkelis, kurį viena mergina egzamino viduryje užkabino ant kėdės atlošo. Švarkelis be kišenių, pusiau permatomas. Nesuprantu, kaip jis galėjo sutrukdyti egzamino eigą? Ar tai yra esminis dalykas, į kurį vykdytojai turi kreipti dėmesį? Skuduras ant kėdės atkaltės?
Taip pat gilaus ir dešimties minučių priekaištų srauto susilaukė kitas siaubingas atvejis – kandidatė paprašė vandens, mokytoja atnešė stiklinę, paskui jos nepaėmė, paliko ant stalo! Niekada nežinojau, kad paprasta permatoma plastiko stiklinė gali būti toks baisus daiktas, beveik mirtinas ginklas, dėl kurio galėjo žlugti visas brandos egzaminas!
Po šito ponios tikrintojos pareiškimo jau norėjau kaukti. Niekaip nesupratau – ar ta moteris neturi su kuo pasikalbėti? Ar jai gyvenime katastrofiškai nesiseka ir ji išlieja apmaudą mokytojams ant galvų? Nesuprantu, kodėl darbas ministerijoje verčia ją jaustis tiek pranašesne, kad gali mus uiti lyg būrį šunų, nors daugelis vadinamųjų jos pastabų gerokai prasilenkia su sveiku protu ir logika.
Visą laiką, kol mus įkvėptai niekino ir visas pastangas vertė niekais (viena kolegė vos ištvėrė, pasiverkė paskui, sakė dar niekada nėra patyrusi tokio pažeminimo), man kirbėjo toks klausimas: jei jau mokytojai, ministerijos darbuotojos požiūriu, tik avinų banda, kodėl nepriėmus protingo sprendimo – tegul ministerija ir Nacionalinis egzaminų centras parengia savų principingų ir tikslių vykdytojų komandas. Tegul apmoko juos tiek kartų, kiek tik nori.
Savaime suprantama – patys mokymai ir kelionė į juos bus nemokami. O tada tegul tie tobulai parengti vykdytojai keliauja į egzaminų centrus, pasiraitoja rankoves ir kimba į darbą, kurį tikrai atliks geriau nei mokytojai nesusipratėliai.
Tik įdomu, iš kur jie gaus tokių kvailelių, kurie sutiktų prisiimti tokią atsakomybę už prašmatnius 50 Lt. Aš pats esu šia suma visiškai morališkai patenkintas. Juk man užteko apmokėti visas kelionių išlaidas ir dar nusipirkau kilogramą braškių. Tiesa, tik lenkiškų, lietuviškoms pritrūko viso lito...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
