Norėčiau paklausti: pone Pavalki, ar jūs ir jūsų vadovaujama įstaiga dar ilgai žada skrajoti padebesiais? Gal galėtumėte pranešti nors apytikrę datą, kada žadate pagaliau nusileisti ant žemės ir pradėti srėbti tą jovalą, kuris vyrauja švietimo sistemoje?
Šiais laikais švietimas tapo tokia opi problema, kad apie jį diskutuoja visi, kas tik netingi – įpykę abiturientai, tėvai, mokytojai... Net mano kaimynė, pensininkė Jadzė turi ką pasakyti (jai iki gyvo kaulo įgriso gimnazistai, rūkantys po langais).
Vienintelė Švietimo ir mokslo ministerija oriai išlaiko olimpinę ramybę. Gerbiami ponai - kodėl? Negi jūs nepastebite to, kas vyksta jūsų panosėse? Nors gal esu neteisi jus kaltindama, gal iš taip aukštai žvelgiant viskas atrodo menka ir nereikšminga?
Tada leisiu sau priminti jums pačius ryškiausius netobulumus, kurie badyte bado akis: mokymo ir mokymosi lygis krito taip žemai, kaip niekada. Mokiniai atprato mokytis, papildomais neapmokamais darbais apkrauti mokytojai bevelija slysti paviršiumi... Žinote, kaip grubiai, bet iš esmės teisingai juokauja mano auklėtiniai, pamatę mane palinkusią ties popierių krūva: „Nužudyk mokytoją, išsaugok medį“. Būčiau surukusi, mokinių nekenčianti mokytoja – įsižeisčiau, bet dabar tik garsiai su kartėliu juokiuosi. Teisūs tie vaikai ir drąsūs.
Mokytojų kolektyvai tyliai sensta, vargu ar į tų paskutinių mohikanų vietas ateis nauja pasišventusi karta. Baigiantys Edukologijos universitetą žegnojasi į mokyklą neisiantys ir vos paminėjus mokytojo darbą, šnypščia lyg nelabieji šventu vandeniu aplieti. Aš jų nekaltinu, tie vaikai - mūsų ryškiausias ugdymo sistemos produktas – pasėdėję mokyklos suoluose, pamatę sistemą „iš vidaus“ jie protingai nesutinka būti mokytojais. Kas, įgijęs aukštąjį išsilavinimą, sutiks dirbti visų keikiamu mokytoju? Kam rinktis nepagarbą ir pažeminimus?
Valstybinių brandos egzaminų užduotys ruošiamos vadovaujantis principu – ach, buvo per daug šimtukų, imkime kitais metais ir sumaukime visiems lūkesčius! Žinau, dirbdama mokytoja turėčiau laikytis kitokio požiūrio, turėčiau inkšti ir purkštauti, kad mokiniai niekam tikę, nemoka ir nenori mokytis... Žinote, seniai girdėta giesmelė, ir ne visai teisinga.
Mokiniai įvairūs ir daugiausiai egzaminų rezultatais ir užduotimis skundžiasi ne tie, kas pasiruošęs tik išlaikyti egzaminus. Skundžiasi ir virkauja būtent tie, kurie gerai mokėsi. Tie, kurie aukojo savo laisvalaikį, džiuvo prie knygų, o egzamino metu vis tiek gavo šnipštą, surinko ne ką daugiau balų nei tūlas Petriukas, pasišvilpaudamas trynęs suolą dvylika metų.
Galite man pagrasinti piršteliu, bet negaliu numaldyti išdavikiškos minties – ar tik nebandoma nudobti dviejų zuikių vienu metu? Palikti gyvuoti nelogišką mokyklų reitingavimo sistemą ir papildyti universitetų kišenes... Juk niekam ne paslaptis – aukštąjį mokslą, o ne profesinį parengimą mokiniai renkasi anaiptol ne sava valia. Jie tiesiog stumiami į abejotinos vertės universitetų glėbį. Nesvarbu, kur jie įstoja, nesvarbu, kiek vaikai motyvuoti toje aukštojoje mokytis... Gimnazijoms svarbiausia įstojusių skaičius, o universitetams? Na, jūs ir patys žinote. Pinigai.
Apie mokinių elgesį, mokytojų, tėvų ir vaikų tarpusavio santykius daug nekalbėsiu. Ką galima pasakyti, kai vos pakeli galvą iš purvo. Visi drabsto visus kaltinimais, visi visais nepatenkinti. Mokytojai keikia mokinius, mokiniai nuoširdžiai deda mokytojus į šuns dienas. Vieni nemoka mokyti, kiti mokytis. Tėvai pasidalino į dvi stovyklas – vieni peikia mokytojus, kiti ūdo mokinius.
Tačiau vienu klausimu visi sutaria – Lietuvos Respublikos švietimo sistema švinksta. Kažkas toje sistemoje blogai ir blogai iš esmės. Norint, kad mokymas ir mokykla atgautų prarastas pozicijas, reikia tą kažką pakeisti...
Ir ką gi mums pasiūlo gerbiamoji ŠMM? Aleliuja, išeitis rasta: abiturientai dabar rašys baigiamąjį darbą! Egzaminų centras tyliai nusiplauna rankas ir atsidūsta su palengvėjimu, nes visa atsakomybė vėl guls mokytojams ant pečių. Mokiniai vėl pabus bandomųjų triušių kailiuose, tarsi per mažai patyrė šito džiaugsmo.
O pabaigti norėčiau mano geros draugės, dviejų vaikų mamos žodžiais: „Niekada nesvarsčiau, ar noriu emigruoti iš Lietuvos. O dabar rimtai apie tai galvoju, ne dėl pinigų. Dėl vaikų išsilavinimo“. Įdomu, kiek dar tėvų galvoja panašiai?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
