Nors gal tik man taip nesiseka. Tiesa, negaliu ginčytis – laisvų darbo vietų internetinėse darbo skelbimų lentose iš tiesų daug. Netgi Lietuvos darbo biržos svetainėje kas dieną atsiranda po kelis naujus skelbimus apie laisvas darbo vietas mano apskrityje.
Tačiau man, žmogui, baigusiam du aukštuosius ir ieškančiam darbo pagal specialybę - socialinių mokslų srityje, laisvų darbo vietų ne tiek ir daug. Per tuos pusę metų, kuriuos esu Lietuvoje ir intensyviai ieškau darbo, tokių skelbimų pasitaikė vos keletas.
Žinoma, kreipiausi pagal visus pasiūlymus, asmeniškai vykau į visas potencialias darbovietes, siunčiau gyvenimo aprašymus ir motyvacinius laiškus į laisvą darbo vietą siūlančias įmones (neatsižvelgdama, ar darbas pagal ar ne pagal specialybę). Bet po pusmečio paieškų aš vis dar registruota bedarbė, intensyviai ieškanti darbo.
Kaip išvykstant iš Lietuvos, taip ir dabar, ir didmiesčių, ir provincijos darbdaviai ieško patyrusių darbuotojų, kurie, pageidautina, sutiktų dirbti už minimumą. O kaip gi tos patirties įgyti, jei niekas nenori įdarbinti... Egzistuoja ir dar vienas labai svarbus, viešai neskelbiamas daugumos darbdavių reikalavimas – giminystės ryšiai.
Kad Lietuva - giminių kraštas, įsitikinau nuvykusi į darbo pokalbį viename draudimo bendrovės filiale. Tiesa, nors, siūlomas darbas - ne pagal mano specialybę, tačiau turiu darbo patirties, kuri tikrai praverstų dirbant. O ir pati kompanija garsiai skanduoja apie tai, kaip jie myli savo darbuotojus ir kokius įvairius mokymus siūlo.
Pagalvojau, kad „už bandymą į galvą niekas neduos“. Kaip klydau, supratau dar laukdama savojo pokalbio. Direktorė (kaip vėliau supratau) grįžusi, matyt iš klientų, į filialą įžengė „pasikėlimo“ perkreipta mina. O mane, laukiančią foje, nužvelgė taip, lyg būčiau valkata, įsitaisiusi susišilti jos prestižiniame salone. Nė nepasisveikinusi patraukė į antrą aukštą. Klientų aptarnavimo specialistė, sėdėjusi prie gretimo stalelio, liepė sekti direktorę, bet aš vos spėjau ją pasivyti, bežengiančią į savo kabinetą. Man įėjus, direktorė liepė sėstis prie posėdžių stalo.
Įtariai nužvelgusi išrėžė, kad pagal nuotrauką, prisegtą mano gyvenimo aprašyme, tikėjosi, jog ateis kažkokia jos pažįstama. Deja, pasirodžiau aš. Nemokšiškai pabandžiusi perskaityti anglų kalba parašytą organizacijos, kurioje dirbau užsienyje, pavadinimą, dar pasakė, jog įsivaizdavo, kad aš platinau medicininę įrangą ir kad toliau tęsti pokalbį nematanti reikalo. Likau be žado. Įdomu, ar toji direktorė ir savo klientus taip aptarnauja..?
Kitas pavyzdys - iš mano asmeninės darbo paieškų patirties, kai skelbiant konkursą laisvai darbo vietai užimti jau turimas žmogus. Tai vieša paslaptis. Laisvoms darbo vietoms valstybinėse organizacijose, įmonėse užimti privaloma skelbti konkursą.
Konkursai skelbiami, tačiau dažnai pasitaiko atvejų, jog organizacijos jau turi numatę darbuotoją iš anksto. Iš esamų darbuotojų, giminių ar pažįstamų rato. Viename tokių konkursų teko dalyvauti ir man. Tik vėliau sužinojau, kad žmogų įstaiga jau turėjo. O didžiulis konkursas, kuriame dalyvavo apie 30 specialistų, matyt, buvo tik komisijos narių darbo dienai paįvairinti.
Tad ką daryti tokiems žmonėms kaip aš, neturintiems turtingų tėvelių, perkančių darbo vietą savo atžaloms, ar giminių, galinčių užtarti įsidarbinant?
Sutinku, laisvų darbo vietų yra. Tačiau skelbimuose nurodomi konkrečios specialybės ir ne vienų metų darbo patirties būtent toje, o ne kitoje sferoje, reikalavimai. Nebūsiu aš nei krovikė, nei tolimųjų reisų vairuotoja. Nesu išranki.
Tačiau man kyla klausimas, kam stengiausi įgyti aukštąjį išsilavinimą, jei neturėdama išeities belieka sėdėti tik kokio nors prekybos centro kasoje.
Nors gerai pagalvojus, kažin ar mane priimtų – juk turintys auktąjį išsilavinimą žmonės ten nepageidaujami.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
