Iki brendimo buvau liekna lengvutė lyg nendrelė, o sulaukusi penkioliktojo gimtadienio jau turėjau krūtis, kurios buvo didelės... net ne didelės. Milžiniškos. Spėkit, kaip jaučiasi šitaip gausiai „apdovanota“ paauglė mergina ( tiksliau pasakius „nubausta“)? Neatspėjote, nekyla noras lakstyti išdidžiai užvertus smakrą ir makaluotis savo vešliu kūnu. Aš iki dvidešimt kelerių metų dangsčiausi po pačiais plačiausiais rūbais, dėvėjau juos kad prisidengčiau ir gyvenau savo drabužiuose lyg turistas palapinėje. Jokių rūbų išryškinančių liemenį, jokių baltinukų, jokių suknelių, tik džinsai ir keliais dydžiais per didelės palaidinės.
Ir kalti ne tik vidiniai kompleksai. Kažkodėl dauguma vyriškos lyties nepraustaburnių jautė pareigą pakomentuoti tai ką mato, o kai kurie paleisdavo į darbą kibias šlykščias letenas. Nei vienam nekilo poreikis pasiteirauti – ar noriu būti čiupinėjama, aptarinėjama ir ar apskritai noriu būti vertinama tik kaip dideli liulantys papai.
Sulaukusi šešiolikos jau turėjau rimtų bėdų su stuburu. Nugaros slanksteliai pradėjo deformuotis, nugara išlinko. Tėvai vežiojo mane pas ortopedus. Ko tik man neteko iškęsti – korsetus, kurie įsigrauždavo į pečius iki kraujo ir pūliuojančių žaizdų, miegojimą ant grindų, tik ant kilimo, nesibaigiančias savaites Santariškių ortopedijos skyriuje, gydomąją mankštą, kuri turėjo sustiprinti nugaros raumenis ir pilvo presą, skausmingus masažus. Visko net neišvardinsiu.
Jau buvau įžengusi į tą maištingą amžių, kada man vienąsyk trūko kantrybė. Po to, kai korsetas įsigraužė į pečius taip, kad cypiau iš skausmo naktimis, nepadėjo nei analgetikai, nei vatos tamponai pakišti po petnešų diržais, nušveičiau jį ir tėvams pareiškiau – gana, daugiau nesiruošiu to kentėti. Atsimenu, kaip ištįso mano puritoniškai auklėtos mamos veidas (žodis krūtys, mūsų namuose buvo tabu, kaip ir viskas, kas susiję su kūniškumu), kada išrėkiau jai į akis: „Ar jūs nematot? Stuburas čia nekaltas, ar jūs akli? Pažiūrėkit, kokia didelė ir sunki mano krūtinė, tai joje didžiausia problema!“
Tėvai, lyg dabar pastebėję, kokio dydžio liemenėles dėvi dukra, daugiau manęs nekamavo. Tik aš iki šiol nesuprantu, kodėl tie garbūs ortopedai, kuriems į kišenes buvo sukišta nemažai vokelių, nepatyrė praregėjimo, nepamatė problemos šaknies ir nei vienas nesusirūpino? Netikiu, kad jie nematė nieko, išskyrus nugarą.
Nugaros skausmus jaučiu iki šiol ir skauda nuolat. Taip pripratau, kad silpno skausmo, lydinčio mane visą gyvenimą, net nepastebiu. Susirūpinu tik tada, kai deformuoti tarpslanksteliniai diskai užspaudžia kokį nors nervą ir skausmas šokteli nuo įprasto lygio iki nepakeliamo. Tada tenka lankyti masažą, o jei vasara - plaukioti kasdien, nesvarbu šaltas vanduo ar ne. Tai šiek tiek padeda, skausmas vėl sumažėja iki ištveriamo, o su tuo dar įmanoma gyventi. Kartais tirpsta rankų ir kojų pirštai, kartais pradeda trūkčioti nykštys. Su tuo taip pat įmanoma gyventi. Tik jei norite didelės krūtinės, susimąstykite – ar verta?
Su tuo, koks yra mano kūnas, susitaikiau tik besimokydama universitete. Mane nustojo erzinti pastabos ir komentarai, dabar juos priimdavau tik kaip vyriškos lyties silpnaprotystės išraišką. Visi, kas tik pabandydavo patikrinti, ar tokia didžiapapė yra labai nuolaidi, ir nenulaikydavo rankų, gaudavo deramą, gana agresyvų atkirtį. Ko jau ko, o aštraus liežuvio ir įžūlumo gamta man taip pat atseikėjo su kaupu. Kartais papuldavau ne tiek į žeidžiančias, kiek į komiškas situacijas – sėdi, kalbi su kokiu protingai atrodančiu vyruku, sakai jam – o va aš skaičiau... o jis spokso tokiomis apvaliomis akimis, tarsi tik dabar suvokęs: „Oi! Ji dar ir skaityti moka!“
Sužinojau daug įdomių ir anaiptol nemalonių dalykų: reikiamo dydžio liemenėlės be siūlių Lietuvoje nusipirkti yra praktiškai neįmanoma. Laimei yra internetiniai katalogai, bet tenka susitaikyti su tuo, kad paprasta liemenėlė be jokių pagražinimų ir nėrinių kainuos tiek, kiek penkiolika B dydžio su pilna komplektacija (spalvos, raštai, nėrinukai ir visa kita). O ir tos, kurios yra patogios, įsigraužia į pečius, trina ir spaudžia. Tenka gyventi su žaizdomis – ypač vasarą – ir sutrikusia pečių juostos kraujotaka. Apie šutimus, bėrimus ir kitas problemas net nerašysiu. Manau, iliuzijas apie natūralų didelį moters grožį jau ir taip visiškai sugrioviau.
Miegoti taip pat nekas – nuo vaikystės nežinau, kas per prabanga laisvai įkvėpti oro. Gulėti ant nugaros ar pilvo – misija neįmanoma, tad visą naktį vartausi nuo vieno įskaudusio šono ant kito. Kartais, kai slanksteliai užspaudžia nervus, miegojimui lieka tik vienas šonas. Ir visai nėra džiugu keltis penktą ryto ir slampinėti po namus ne todėl, kad nenori miego, o todėl kad skauda ir tiesiog negali. Jei kam įdomus skausmo lygis, tai skalėje nuo vieno iki dešimties maždaug dvylika su puse. Skaudžiau buvo tik gimdyti, bet ir tai dar galėčiau ginčytis.
Apie kai kurias sporto rūšis galima pamiršti – tiek bėgioti, tiek atlikti aerobikos pratimus nepatogu ir net skausminga. Netgi jei reikia pabėgėti iki kokio autobuso ar troleibuso – tai jau problema.
Vis dažniau susimastau apie krūtų mažinimo operaciją. Nebijau gultis po chirurgo peiliu, nebijau narkozės ir skausmo (šito tai jau pakankamai teko iškęsti). Mane stabdo tik operacijos kaina (dviejų vaikų mama ir taip turi kur išleisti pinigus) ir operacijos pasekmės.
O pabaigai noriu pridėti – moterys, nereikia žiūrėti į tokias kaip aš ir dūsauti, kaip mums pasisekė. Tai jums pasisekė, bet suprastumėte tai tik įsitaisiusios sau dideles krūtis. Vyrai, nusiraminkit. Tiesiog nusiraminkit su savo pasakojimais koks tai didelis džiaugsmas. Na, nereikia kalbėti apie tai, apie ką neturite nei mažiausios nuovokos. O jei ir tai jūsų neįtikina, pabandykite įsivaizduoti, koks tobulas ir kokybiškas būtų jūsų gyvenimas, nešiojantis trumpikėse meliono dydžio sėklides.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
