Mane erzina absoliučiai viskas. Pavyzdžiui, tos moters maniera bendrauti su savo keturiasdešimties metų sūnumi, tarsi jam vis dar tebebūtų treji metukai. Negaliu pakęsti visų jos cypavimų, mažybinių žodelyčių, kuriais apiberia dviejų metrų ūgio barzdotą milžiną, to amžino seilėjimosi. Vyras taip pat geras – vos tik susitinka su savo mama vėl mikliai įšoka į pampersų laikus, suvaikėja iki žinduko lygio. Su siaubu stebiu, kaip mamulė jam tepa virtuvėje sumuštinius ir pliko arbatą. Mano supratimu, tai jis turėtų šokinėti aplink pagyvenusią moterį.
Net griežiu dantimis iš pasiutimo, kada ji pataria man kaip auginti vaikus. Dauguma tų patarimų visiškai neaktualūs, o likusieji - kvaili. Žinau tikrai ne viską, bet puikiausiai apsieinu be jos trigrašio. Jei iškyla klausimų, turiu į ką kreiptis – drauges, pediatrus, galų gale – internetą.
Nors jau šimtus kartų labai mandagiai, sukandusi dantis, kad tik nepradėčiau kelti balso, aš jai esu sakiusi: ačiū, nereikia manęs mokyti, susitvarkau pati. Bet mano žodžiai – lyg žirniai į sieną. Juo labiau, kad paprašyta likti su vaikais, jei mums iškyla kokia problema, devyniasdešimt devynis katrus iš šimto atsisako. Pasiteisinimas vienas – hipertoninės krizės. Beje, tos krizės labai patogus dalykas, jos ištinka būtent tada, kai mums su vyru darbe koks nors aliarmas ir skubiai reikia rasti prieglobstį vaikams. Pažadėti, kad pabus su jais ponia gali, bet visuomet paskutinę minutę paskambina ir atsisako, nes pakilo kraujospūdis. O pabandykite per valandą rasti auklę...
Suprantu, jos sūnus iki gyvenimo pabaigos jai ir liks kvailu mažu berniuku, kuris niekaip negali be protingos mamytės užnugario, bet kuo aš čia dėta? Ne, man tikrai nepatinka, kad ji tokį pat požiūrį taiko ir man. Aš – suaugusi, aukštąjį išsilavinimą turinti, tris vaikus auginanti moteris – jos akyse taip pat esu kvailutė mergytė.
Įsivaizduokit, nors mano vyresnėlis jau baigė ketvirtą klasę, ta moteris sugeba man paskambinti ir paklausti, ar nepamiršau išvirti vaikui pietų! Beje, šito ji klausinėja nuo tada, kai vaikas pradėjo vaikščioti. Ji drįsta manęs paklausti, ar šiltai aprengiau vaikus į darželį, jei lauke šalta. Tiesiog paskambina ir pareiškia – šiandien šalta, ar tinkamai aprengei vaikus? Suprask, be jos patarimų išvesčiau juos į pusnynus su šortukais ir basutėmis.
Negaliu pakęsti tos moters savo namuose. Kelis kartus esu užtikusi ją dalykiškai besirausiančią po virtuvės spinteles ar drabužių spintas. Ji visur kaišioja nosį, vis ieško, šniukštinėja. Taip ir nesuprantu, ką ji tikisi surasti? Bet blogiausia ne tai. Bjauriausia buvo, kai kartą palikau jai vaikus (skubiai reikėjo išlėkti į darbą ir, o stebukle, anyta sutiko!), o grįžusi namo pastebėjau, kad ji pertvarkė visus mano asmeninės komodos stalčius! Paskui mane dar dvi dienas purtė įsivaizduojant, kaip ji rausiasi tarp mano baltinių. Gal ir sunku paaiškinti, kas tai tokio, bet pasijutau lyg išprievartauta. Taip grubiai ir be ceremonijų dar niekas nebuvo įsiveržęs į mano asmeninę erdvę.
Mane erzina tai, kad ji vis dar tebėra įsitikinusi tuo, kad tebeturi iškirtines teises į savo sūnaus dėmesį. Negaliu pakęsti tų naktinių skambučių, kada jai pasivaidena, kad prasidėjo problemos su sveikata, ir tai, kad sūnus vis patiki, vis lekia jos lankyti. Ji negali nueiti iki artimiausio prekybos centro, du kartus per savaitę sūnus turi ją vežioti apsipirkti. Dažniausiai jie grįžta tik puspilniu maišeliu vežini. Nesvarbu, kad prie pat anytos namų stovi kitas prekybos centras, ten jai nepatinka. Turi būti pristatyta į kitą, esantį priešingame miestelio pakraštyje.
Erzina tai, kad man reikia prašineti prisukti spintelės duris virtuvėje, o mamos namuose tapetai perklijuojami kone kas metus, praktiškai pagal tvarkaraštį. Beje, už tapetus mokame mes iš savo gana suvaržyto biudžeto. Laimė, man kol kas pavyksta apkarpyti madam poreikius, ir tapetai perkami gana pigūs.
Mane erzina tai, kaip subtiliai ir šlykščiai ji sugeba kritikuoti mano gyvenimo būdą. Berods, nepasako nieko blogo, tačiau kartais nuo tų „mielų“ pastabėlių mane net purto – „Oi, tu blogai atrodai, tikriausiai vėl atsigulei vėlai. Tai kada tu su vaikais būni, vis dirbi ir dirbi... bitute.“ O juk puikiausiai žino, koks įtemptas mano gyvenimas, kiek daug tenka arti, kad užtikrintume savo vaikams padorų gyvenimą.
Nors viešai anyta demonsturoja džiaugsmą bei geranoriškumą ir į akis man nėra pasakiusi nei vieno blogo žodžio, puikiai žinau – vos tik mūsų šeimoje kyla nors mažiausia trintis ar konfliktas, ji apie tai suodžia ir iškart skambina mano vyrui su standartiniu pasiūlymu: sūneli, jei tau ten blogai, grįžk į namus! Laimei vyras neskuba pasinaudoti tuo atsarginiu variantu, visas problemas mes išprendžiame. Puikiai žinau, kad ji tai daro, vyras nuo manęs to neslepia.
Tik negalvokite, kad susitikusios išriečiame nugaras ir pradedam šnypšti lyg pora kačių, susitikusių tarp konteinerių. Myliu savo vyrą, žinau kaip labai jis prisirišęs prie savo mamos, todėl neleidžiu sau purkštauti, nors kiekvienas tos moters vizitas sukelia man begalinį susierzinimą ir stresą. Taip pat suprantu, kad vaikams reikalinga močiutė, ir neketinu apriboti jų bendravimo.
Tačiau ką man daryti? Viena likti su vyru ir anūkais ji nesutinka. Jai reikia pilno serviso, kurį tik aš galiu užtikrinti. Apskritai, pastebėjau, kad paskutiniu metu tarp manęs ir vyro kylančių konfliktų priežastis ta pati – dėl to, ką jo motina pasakė ar padarė. Matyt, mano kantrybė pamažu senka, ir bijau, kad ilgiau vaidinti vaišingos šeimininkės nesugebėsiu – išrėšiu jai į akis viską, ką galvoju. Nors gal jau seniai laikas tą padaryti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
