Mūsų namuose nuolatos būdavo gyvūnų - augintinių ir iš kiemo priglaustų nelaimėlių. Nors tėtis apie savo vegetariškos gyvensenos pasirinkimą nieko nepasakodavo, tačiau susieti mėsą su čia pat prižiūrimu ir mylimu gyvūnu daug laiko netruko.
Pamenu savo apsisprendimo daugiau niekad nebevalgyti gyvūnų momentą. Per „Animal Planet“ žiūrėjau laidą apie beždžiones, o mama tuo metu pietums išvirė vištos šlaunelių.
Nusinešiau maistą prie televizoriaus, ir pirmasis kąsnis tiesiog įstrigo gerklėje. Staiga labai aiškia suvokiau: grožiuosi beždžionėmis, gyvenančiomis savo gyvenimus, ir tuo pačiu metu valgau kito gyvūno koją. Pirmąkart labai aiškiai pamačiau, kas guli mano lėkštėje. Vos susilaikiau neapsivėmusi. Grąžinau mamai lėkštę, nes jau mačiau kad joje patiektas ne maistas, o virta kažkokio vargšo nužudyto gyvūno koja.
Gąsdinimų dėl vegetarizmo kenksmingumo sveikatai sulaukdavau daug - tiek iš artimųjų, tiek iš profesionalių gydytojų. Vienas „garbus“ daktaras teigė, kad po kelių mėnesių tokios mitybos tiesiog numirsiu. Atrodė, kad pasirinkimas gana dramatiškas: maniau, kad iš tiesų smarkiai rizikuoju savo sveikata. Bet buvau galutinai apsisprendusi daugiau niekad nebevalgyti gyvūnų.
Po kelių metų susipažinau su kita bendraamže, kuri bandė veganizmą. Mes diskutuodavome. Veganizmas man atrodė perdėtas ir nereikalingas pasirinkimas - juk karvutes reikia melžti, kur daugiau dėti pieną? O vištos juk pačios deda kiaušinius, tai kodėl jų nevalgyti?
Su tėvais važiavome greitkeliu Klaipėda - Vilnius, kai pamačiau mūsų lenkiamą sunkvežimį. Jo priekaba buvo pilna kiaurai perpučiamų vielinių narvų, sukrautų keliais aukštais. Narvuose sugrūsta daugybė gyvų, persigandusių vištų. Ar jos buvo dedeklės? O gal tai mėsai augintos vištos? Tada supratau, kad tai visai nesvarbu. Kad tai viena ir ta pati industrija, kurioje gyvūnai paverčiami į daiktus, į produktų gaminimo mašinas, iš kurių bet kokia kaina reikia ištraukti visą įmanoma naudą. Tai viena milžiniška industrija, paverčianti gyvūno gyvenimą į nuolatinę fizinę ir emocinę kančią, pasibaigiančią ankstyva ir žiauria mirtimi. Tuo metu man buvo šešiolika.
Veganiškai gyvenu jau 7 metus. Lietuvoje tai nėra labai paprasta. Bet progresas juntamas - parduotuvėse, nors ir lėtai, bet vis atsiranda naujų, veganiškų produktų, o ir restoranų siūlančių veganų patiekalus (ar bent jau sužyminčių turimus) daugėja. Be to, pati sąvoka „veganizmas“ rodosi niekam nebėra mįslė.
Taip, mano gyvenimas gerėja, bet ar ar gerėja jis fermų gyvūnams? Informacija apie jų gyvenimo realybę dabar prieinama kiekvienam. Bet kodėl tiek daug lieka abejingų? Kodėl tiek daug žmonių, kasdien nuėję į parduotuvę, pasirenka paremti šitų kankinimo įstaigų egzistavimą?
Dažnai pabendrauju su aplinkiniais gyvūnų išnaudojimo temomis. Dauguma tai vis dar daro nesąmoningai, nesuprasdami, kam moka pinigus ir ką kasdien deda į savo burną. Teisingam apsisprendimui neretai sutrukdo veganiškų prekių pasirinkimo stygius. Žinoma, visuomet atsiranda dalis žmonių, kuriuos nuo mąstymo ir sąmoningumo gelbsti tradicijos: jei jų močiutė ką nors darė (ar nedarė), tai ir jie visą savo gyvenimą elgsis lygiai taip pat.
Yra ir daugybė kitų įvairiausių priežasčių. Tarp jų – ir nenoras pamatyti, kas iš tiesų aplinkui vyksta ir priimti atsakingą sprendimą. Galvoti ne tik apie save, bet ir apie visą pasaulį (jei dar negirdėjote apie gyvulininkystės žalą aplinkai - būtinai pasidomėkite).
Bet svarbiausia – pagalvoti apie tą sumenkintą, išnaudotą ir bejėgį gyvūną, kurio kūno dalį šiandien įsigijote parduotuvėje, apie tą karvutę ir jos veršelį, kuriam skirtą pieną šiandien geriate. Ar tikrai galima nusipirkti kažkieno kūną? Gyvenimą? Kažkieno vaiko pieną? Ne. Galima tik sumokėti kankintojui už jo atliktus kankinimus, kad jis ir toliau galėtų tęsti savo budelio darbus. Kad galėtų ir toliau pelnytis iš įkalintų gyvūnų palikuonių, jėga juos apvaisindamas, daugindamas ir žudydamas.
Apie tai būtina kalbėti, mąstyti, diskutuoti, o kartais imtis ir drastiškesnių veiksmų. Nors kartais atrodo, kad visi šie gyvūnų išnaudojimo siaubai vyksta kažkur toli, gūdžiose skerdyklose, bet iš tiesų tai vyksta čia ir dabar. Praktiškai kiekvienuose namuose, parduotuvėse, restoranuose.
Metams bėgant, mano žvilgsnis atbuko – nelengva kaskart tinkamai sureaguoti, matant, kaip aplinkiniai kramsnoja sumaitotas kūno dalis. Ėmiau tai ignoruoti, nutylėti, netgi toleruoti.
Bet smurtas ir išnaudojimas negali būti toleruojamas! Gyvūninių produktų naudojimas – tai žiaurus ir šlykštus įprotis, kurį galima įveikti sąmoningumu, švietimu ir kitais pokyčiais visuomenėje. Dabartiniai gyvūnų išnaudojimo ir kankinimo mąstai nesuvokiamai dideli, o pokyčiai gyvūnų teisių srityje – būtini. Kaip visad pradėti reikia nuo savęs. Bet ties savimi apsistoti neužtenka.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
