Pirmas. Karštligiškas ir aklas kokios nors idėjos ar ideologijos (ir čia visiškai nesvarbu kokios – abortų, nacionalizmo, eutanazijos, laisvos rinkos, socializmo, kapitalizmo, apšvietos, ateizmo etc.) gynimas iki nusprogimo ir proto išėjimo atostogų (a.k.a. „tik neapsišik“).
Antras. „Kuo garsiau, kuo įžūliau“ taktika. Siekimas kaip tik įmanoma apjuodinti oponentą, pasitelkiant septintos klasės aštrialiežuvių lygio frazes, kurios turėtų akimirksniu nokautuoti priešininką, priverstų jį susigėsti ir akimirksniu baigti diskusiją („ir kaip tokių dundukų atsiranda“, „pasigydyk“ ir taip toliau).
Trečias. Žodžio „bullshit“ vartojimas. Žmogui ką nors protingai paaiškini, o jis – „bullshit“. Tragiškiau nebeįmanoma. Iš karto sukelia alergiją. Kaip pasakytų A. Užkalnis – imam tokius ir kastruojam atšipusiais peiliais.
Ketvirtas. „Tamsiųjų viduramžių“ kortos išmetimas ant stalo (arba „dabar ne viduramžiai“). Apie tai jau ne vienas straipsnis parašytas, tačiau reikia pasakyti, jog šių frazių vartotojams paprasčiausiai pasireiškia elementarių žinių stoka. Asmenys, naudojantys šias frazes, apie Viduramžius yra girdėję tik iš istorijos vadovėlių na ir dar iš Mykolo Burokevičiaus mokslinio komunizmo paskaitų pedagoginiam institute.
Prie to paties dar galima pridėti keletą frazių, taip mėgiamų tikrųjų Viduramžių epochos asų: „tamsuoliai, paskendę prietaruose“, „šalin beverčius prietarus“ ir pan. Vienas malonumas klausyt ir žvengt.
Penktas. Pažangos apologetika. Susidūrėte su „moderniuoju“ žmogumi, kuriam visa žmonijos istorija – nepaliaujamo progresavimo ir visa ko gerėjimo istorija. Jų požiūriu, tai, kas pasakyta prieš du tūkstančius ar tris šimtus metų, yra tik tušti pezalai, neverti nė kaimo išvietės aromato. Vertos dėmesio tik vakarykštės idėjos. Abejoti šia tiesa – bemaž idiotizmas.
Šeštas. Scientistų atvejis. „Ko aš negaliu paaiškinti moksliškai, to nėra. Kas tiki tuo, ko aš negaliu paaiškinti – kvailiai“. Čia belieka tik pakartoti Nyčę: mokslinė pasaulio interpretacija – pati lėkščiausia, siauriausia ir bukaprotiškiausia visų galimų pasaulio interpretacijų. Nėra būties, yra tik interpretacijos.
Septintas. Pats akivaizdžiausias požymis, kad laikas baigti diskusiją – jūsų priešininkas yra bejėgis kaip kūdikis (o juk negražu spardyti jau gulinčio). Pasiklausykite. Imama pezėti apie tokius dalykus, apie kuriuos neturima absoliučiai jokios nuovokos. Neįsigilinta į esmę, neperskaitytas nė vienas rimtesnis kūrinys ta tema; visi argumentai disputo tema yra paimti iš Youtube ar šiaip pletkavonių (ir dar beveik visuomet vienpusiški).
Kitaip tariant, oponentas yra intelektualinė šiukšlė, homo unius libri ir niekas daugiau. Oponentui pačiam suvokus savo beviltiškumą ir neapsiskaitymą, jis mėgina savo neišmanymą užpudruoti pademonstruodamas, koks jis didis logikas ir racionalistas.
Jis ima žongliruoti gražiai skambančiomis sąvokomis, nė kiek nenutuokdamas apie jų prasmę bei turinį. Jo argumentais tuomet tampa frazės „tai savaime suprantama“ (nieko nėra savaime suprantamo!), „mano argumentai yra racionalūs, tavo – iš fantazijų pasaulio“ (nors turbūt apie racionalizmą nutuokia lygiai tiek pat, kiek fizinio lavinimo mokytojas nutuokia apie Aristotelio metafiziką).
Naudoti šiuos ''loginius'' argumentus (nors pats diskutuojantysis to ir nejaučia) – tas pats, kas atkakliai ginčytis ūkiško diedo intonacija intelektualų kompanijoje (panašiai, kaip nuolat tai daro Pranciškus Šliužas).
Tai tiek trumpai. Sąrašas nėra baigtinis.
Net lengviau pasidarė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
