Pati esu našlė, netekusi vyro prieš daugiau nei metus, tuomet man buvo dvidešimt septyneri metai, mano dukrytei - beveik treji. Netikėta žinia liaudiškai tariant išmušė iš vėžių ir kad mums reikia pagalbos visi lyg ir supranta, bet kokia toji pagalba reikalinga, toli gražu mažai kas suvokia.
Pradėsiu nuo to, kad buvau labai laimingas žmogus, žvelgiant iš to visuomeninio požiūrio - pati jaunystė, šeima, vaikas, tėvai, sesė, geras darbas, gera sveikata, draugai... ir su visais santykiai buvo labai geri.
Buvau labai giliai įsitikinusi, kad mane supa žmonės, kurie esant bėdai – nelaimei, mane stipriai palaikys, padės. Ir kad ir kokie artimi jie bebūtų, jie NEŽINO kaip elgtis. Taigi, patirtis ir patarimai:
1. Pirmoji reakcija apie netektį. Visų jos būna skirtingos. Naujiena pasklinda greičiau nei koks virusas, tad visi puola reikšti užuojautas. Vieni skambina, kiti žinutes rašo, treti socialiniuose tinkluose užuojautas „like`ina“.
Pasakysiu kaip norėjosi man pirmomis dienomis - norėjau, kad šalia manęs būti tėtis, mama ir dukrytė ir neblevyzgotų niekų, o tiesiog patylėtų (juk ne tik aš praradau, bet ir jie, ir žodžių nereikia), norėjau, kad paskambintų artimos draugės, kurioms galėčiau išsiverkti kad ir per mobilųjį telefoną, užuojauta žinutėmis nuoširdžiai priėmiau iš žmonių, kuriuos sutinku dažnai, bet neturiu artimo ryšio – kolegos.
O visų kitų užuojautos man buvo labiau panašu į priminimą apie save, nei palaikymą. Nerašei/neskambinai mėnesį, pusę metų, nerašyk ir dabar, vėliau tai padaręs – nepavėluosi, tiesiog tai bus tinkamesnis momentas.
Jeigu nesi mano draugas (-ė), neapsimesk ir dabar juo, tą akimirką tavęs mažiausiai reikia (ir jeigu tu patenki tarp jų, patikėk, tau pasisekė).
2. Užuojauta. Suvažiuoja į paskutinę kelionę visi, kas nori atsisveikinti. Juk priimtina pas mus reikšti užuojautą artimiesiems paspaudus ranką, paplekšnojus per petį ar tiesiog akis į akį.
Tu, būdama, skausme, norėdama atsisveikinti mintimis, to paprasčiausiai negali, nes masė žmonių įpareigoti visuomeninės prievolės užsidėti pliusiuką ir pareikšti „užuojautą“ tau to neleidžia. Jautiesi, kad dirbi. Gal tai padeda pabėgti nuo minčių, kas irgi nėra blogai turbūt...
Bet žinote, kai būna, kai ateina vienas pažįstamas pasako užuojautą, artimasis tiesiog palinksi, o kai kitas prieina - nieko nepasako, o artimasis apsikabina ir rauda. Pastarasis variantas yra tikras. Tokia užuojauta yra nuoširdi. Jei jauti, kad palinksės – neik, pasakysi ką nori VĖLIAU.
3. Pažadai. Jie dažniausi pasipila per šarvojimą ir laidotuves. Visi žada padėti, nepalikti, prisiminti ir kitą moralinę pagalbą. Ar tuos žmones kas nors tempė už liežuvio, kad jie žadėtų? Kodėl jie tą daro?
Moralinis palaikymas pirmomis dienomis iš tėvų, kitų artimųjų ir taip yra didžiulis, tai kad tave palaiko žodžiais mažiau artimi žmonės tuo metu nedaro esmės, neduoda rezultato, bet jie atsigula atmintyje.
Vyro draugai net žadėjo susiburti per jo gimimo dieną, taip paminėti, spėkit ar kas nors prisiminė ką planavo?!?
Praeina laidotuvių maratonas ir... širdyje sunku, tuštuma, vienatvė, baisu. Prisimeni ką kiekvienas šnekėjo, visi pažadai išlenda į paviršių ir tu jauti, kad dabar tau reikia labiau nei bet kada, pašnekėti apie ką nors kitą, kad tik negailėt savęs.
Tai laikas kai tau mažiau artimi žmonės galėtų tą rūsčią kasdienybę praskaidrinti pasakodami kaip jiems sekasi, o tu mažai šnekėtum, tik klausytumeisi ir to užtektų, bet ne... niekas neskambina, niekas nerašo arba pasiteisina - dabar negaliu, planai, reikalai ir kt. Jauti, kad tie pažadai beprasmiai. Tušti žodžiai skaudina antrą sykį, suvokiat? Tam žmogui ir taip blogai, o Jūs žadėdami jį dar labiau trypiate. Sveikinu su nuovokumu!
4. Užuomina. Nežinau kaip kitiems, bet man prašytis pagalbos yra be galo sunku. Jūs labai klystate, jei manote, kad tą akimirką, kai artimiesiems sunku jie ims ir pasakys/paskambins Jums, kad jie nori išsiverkt, nes jiems dabar labai sunku.
Aš pati negalėjau atvirai pareikšti, kad tą akimirką man „žvėriškai“ norisi išsiverkti, nes jeigu taip pateikčiau, jausčiausi esanti labai silpna, nesugebanti valdyti emocijų ir pan. Tie momentai būna pradžioj dažni, paskiau retėja, bet tos akimirkos, jos neiškeičiamos į kitą dieną – kai kitas turės laiko.
Tuomet kartas nuo karto lyg ir prasitardavau netyčia, kad Jūs esate man reikalingi. Skambučiai, kada siūlai susitikti „lyg tarp kitko“, žinutės „ką veiki?“, socialiniuose tinkluose įdėtos nuorodos į depresinius filmukus, klipus, atviras būsenos pateikimas – visa tai yra užuomina „Padėkit, man tikrai dabar labai sunku“.
Keista, bet paprastai moterys linkusios pastebėti smulkmenas, kad įsigijai naują suknelę, bet kad pasikeitė žmogaus emocija, tai neatkreipia nė menkiausio dėmesio, arba ignoruoja...
5. Draugai. Mano atveju, tai buvo žmonės iš kurių tikėjausi daugiausia ir labiausiai nuvylė. Pasakysiu iš karto ko tikėjausi – kad jie manęs nepaliks skendėti savo skausme, kad nuolatos atvažiuos į svečius ir bus su manimi, bus petys, ant kurio išsiverksiu. Jie mane aplankydavo, tik taip retai, kad tarsi net nejaučiau, kad jie išvis būtų mane lankę.
Neskambina, nes visi galvoja, kad aš noriu išsilaižyti žaizdas pati viena. Ne galvoti reiktų, o paskambinti ir paklausti.
Mano amžiuje visi aplinkui kūrėsi šeimos lizdelius... žinote kaip sunku jiems iš saugaus lizdelio išvažiuoti pas tą kuriai dabar sunku? Aš suprantu... tik nežinau ar vėliau aš norėsiu juos suprasti, kai jiems bus panašus periodas.
Vienas svarbus dalykas – neapsimesti, kad mirusiojo niekada nebuvo, nevengti apie jį kalbėti, jeigu kalba pasisuka apie praeitį. Tai labai skaudina, kai visi nutyla vos pradėjus kalbėti, jautiesi nesuprasta...
6. Vienatvė. Ji ateina netrukus po laidotuvių „maratono“ ir gali tęstis labai ilgai. Aišku lengva sakyti, kad tas jausmas priklauso tik nuo pačio žmogaus, tačiau ne visi sugeba su juo tvarkytis. Sunku atrasti optimizmą, kai neturi su kuo pasidalinti. Stengiesi, kuri planus, bet džiūgauju tik viena - tokios laimės nesuvokiu. Kiekvienam individualiai, bet patys artimiausi žmonės turėtų norėti surasti būdą prieiti prie žmogaus, kuris gedi ir išsiaiškinti kas jam padėtų.
Gaila, bet visi sako „aš tau padėsiu, jeigu tik reikės“, bet kai reikia - turi savų planų ir kaip tyčia jie negali. Supranti, kad be aplinkinių pagalbos sunkiai gali „atsistoti į vėžes“, o jie padėti irgi neskuba, tada užsidarai ir vaidini stiprią asmenybę ir tvarkaisi viską pati, o visi „katutėm“ ploja koks stiprus žmogus tu esi.
Stiprybė atsiranda tada, kai padėtis išties prasta, kurią sukuria ne tik netektis, bet ir visa lavina emocijų, kurias sukelia aplinkiniai, o palūžti neturi teisės, nes esi atsakinga už vaiką. Norėčiau būti silpna, kad jausčiau tą globėjišką jausmą ir eičiau tuo keliu lengviau, bet matyt kažkur pareguliuota, kad taip lengvai man nelemta praeiti šito etapo. Gal tokia ta visuomenė susiformavo, kai kiekvienas rūpinasi tik savo gyvenimu, bet juk aplink jį yra ir svarbiausi žmonės!?! Po tokios patirties pati pradėjau žiūrėti tik savo reikalų, tapau šaltesnė kitų bėdoms, abejinga kitų norams. Keista, kad visi peikia amerikonus už sukurtą dirbtinę šypseną, bet tokiu momentu mielai būčiau tarp tų bukų šypsenų, kad tik jausčiausi, kad esu laukiama...
Svarbu suprasti, kad sunkios akimirkos ateina „bangomis“- tai geriau tai blogiau ir tai tęstis gali tikrai ilgai. Ir sutikus po metų ar dar vėliau verkiantį, nesistebėti, kad jis vis dar dėl tos netekties verkia. Gal ir sunku suprasti, kad galima taip ilgai išgyventi tą skausmą, bet jis atsiranda dėl vienatvės, sunkumo, kuriuos sąlygojo netektis.
7. Nauji žmonės. Tie, kurie atsiranda po netekties, ir sužinoję faktą apie skaudžius praeities įvykius, turėtų apsišarvuoti kantrybe. Vien tai, kad jie bendrauja su žmogumi, kuris patyrė netektį, turėtų priimti jį tokį su visa praeitimi ir nesistengti suprasti, o klausti. Nebijoti klausti kaip žmogus jaučiasi, kodėl jo tokia nuotaika, kas neramina, ko tas žmogus tikisi ir panašūs klausimai. Kai klausia, jeigu vyksta kokybiška diskusija, sukuriamas jausmas, kad tavimi kažkas domisi, rūpinasi, tada atsiranda saugumo - globėjiškumo jausmas, kurio labai trūksta.
Reikia suvokti, kad to žmogaus galvoje yra tiek daug neigiamų jausmų (praradimas, gailestis, pyktis, nusivylimas, neviltis...), kad norint pažadinti optimizmą nereikia pulti, kaltinti to žmogaus už jo tokį „nusiteikimą“, o tiesiog prisirišti, surasti artimesnį kontaktą ir kartu parodyti kitą – gražiąją gyvenimo pusę. Po truputį grįš noras džiaugtis gyvenimu, gražiomis akimirkomis... (išsitreniravau tą buką šypseną, dažnai ją naudoju).
Pagrindinis patarimas – stebėkit, nelikit abejingi, nes to sukurto ryšio jums ir patiems reikia arba reikės.
Linkėjimai teismams ir bankams – nelinkiu Jums nieko gero!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
