Niekada nesidomėjau savo sūnaus pažintimis: jis nepastos, jam nereikės gimdyti ar darytis aborto. Bet dukters gyvenimas man visada atrodydavo pažeidžiamesnis – nesąmoningai imdavau nerimauti, kai ji išeidavo net į mokyklos vakarėlius.
Mano duktė yra itin tyli mergaitė, uždara ir nekalbi: tokios pirmiausia ir patenka į glėbį neatsakingiesiems. Šią vasarą pastebėjau, kad naktis ji leidžia prie kompiuterio. Tai reiškė, kad susipažino su kažkuo, kas gali gyventi kokioje Australijoje ir būti visai nepavojingas, bet lygiai taip pat gali netikėtai atsidurti Vilniaus centre kurį nors šeštadienį ir sugadinti jai, patikliajai, gyvenimą.
Nežinau, kodėl ja nepasitikėjau: visos jos draugės jau turėjo vaikinus, o ji lindėdavo savo urvelyje, mažame kambaryje, ir niekada nepramogaudavo. Tokios merginos yra pačios pažeidžiamiausios – jos kuria nerealistinius siužetus, o baigia patikliu įsimylėjimu: susiranda patį netinkamiausią.
Nuolat apie tai galvodavau: kodėl mano duktė nėra linksma valiūkė, galinti atšauti bet ką pernelyg įžūliam šaunuoliui? Aiškiai mačiau, kad kiekviename žmoguje ji patikliai ieško gėrio.
Mano draugių dukterys jau seniai nenakvodavo namie, bet mano duktė tebebuvo vienišė.
Sykį ryžausi pasirausti po jos kompiuterį. Ji net neuždarė savo naivių susirašinėjimų išeidama į parduotuvę. Dvasingi jos laiškai kažkokiam Nerijui atsidavė tokiu patiklumu, jog man tiesiog pervėrė širdį, o tasai Nerijus mano dukteriai aiškino, jog nenori prisirišti prie jokio žmogaus, nes ketina keliauti aplink pasaulį.
Iš susirašinėjimų negalėjau nustatyti, kiek Nerijui metų ir susigaudyti, ar už tariamos kelionės aplink pasaulį neslypi du vaikai ir viskuo nepatenkinta žmona, įkvepianti norą susirašinėti su naiviomis studentėmis.
Mačiau, kad mano duktė tampa vis liūdnesnė, kol vieną naktį išgirdau graudų kūkčiojimą gretimame kambaryje.
Man į galvą šovė kvaila mintis, kaip nukreipti jos dėmesį nuo nesubrendėlio Nerijaus: reikėjo pasiūlyti dukteriai naują susidomėjimo objektą.
Viename iš socialinių tinklų sukūriau paskyrą Tomo vardu ir pakviečiau savo dukterį draugauti. Rašiau, kad aš, t. y. Tomas, labai nepasitikiu savimi ir man sudėtinga susipažinti su merginomis.
Iš pradžių mano duktė nerodė susidomėjimo žinutėmis, bet, matyt, Nerijaus išsisukinėjimai ją pribaigė. Galima suprasti: juk dabar vasara, todėl suprantama, jog jauna mergina norėtų bet šiokių tokių pramogų.
Netikėtai jinai atsiuntė ilgiausią išpažintį: kaip nedrąsiai jaučiasi kitų žmonių akivaizdoje, kaip gėdijasi savo nevikrumo ir kaip iš anksto galvoja, jog nebus įdomi jokiam svetimam žmogui.
Nuliūdau, nes žinojau tą patį: jeigu ji turėtų draugų, netūnotų namuose prie kompiuterio. Supratau, jog pavojinga įtraukti dukterį į susirašinėjimą su neegzistuojančiu vaikinu, bet didesnė grėsmė man atrodė Nerijus, kuris nenorėjo įsipareigoti.
Parašiau, jog aš, t.y.Tomas, dabar esu išvažiavęs į sporto stovyklą ir neatsargiai nurodžiau vietovę. Sakiau, jog galėtume susitikti rudenį, kai visi sugrįžta į miestą.
Ji paprašė nuotraukos. Negalėjau įkelti svetimo vaikino nuotraukos: parašiau, kad aš, t. y. Tomas, esu neišvaizdus vaikinas, nesportiškas ir nevyriškas. Bandžiau trauktis atgal, kad mano duktė suabejotų, ar verta draugauti su Tomu.
Bet šie nevykėliški apibūdinimai ją dar labiau užvedė. „Aš tave susirasiu: esu atkali, kai noriu“ – parašė mano duktė.
Grįžusi iš darbo radau raštelį, jog ji išvyko su draugėmis į kaimą. Tai nebuvo tiesa. Įtariau, kad ji išvažiavo ieškoti neegzistuojančios stovyklos. Ryžausi parašyti jai ir pasakyti tiesą – kad bandžiau gelbėti ją nevykusiu būdu, nes bijojau, kad susidės su Nerijumi, kuris man labai nepatiko.
Mano duktė į namus negrįžta trečia savaitė. Ji grąžino piniginę perlaidą. Telefono ragelio nekelia. Tai vasara, kai aš, motina, persistengiau, nes man vis atrodo, kad mano vaikai dar vis šeštoje klasėje.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
