Žinoma, kiekvienas žmogus nori visko greitai, malonaus aptarnavimo, skaniai pavalgyti. Jei laiku neatneši patiekalų (kuriems tikrai reikia laiko pagaminti) ar tenka ilgėliau palaukti, klientai būna pikti. Kiekvienas žmogus mano, kad restorane viskas bus atnešta per 2 minutes, bet juk taip nėra. Kartais taip ir norisi pasakyti: „Juk jūs ne vienas laukiate patiekalų!“ Arba: „Per kiek laiko iškepat kotletus arba pasigaminat „Cezario salotas“?“ Arba: „Čia ne greitojo maisto restoranas“.
Ypač tai juntama pietų metu, kai kiekvienas nori greitai pavalgyti, nes jo pietų pertrauka trumpa. Tada visas veiksmas ir prasideda: tam to reikia, kitam to, mes mokėsime kortele, aš noriu atskiros sąskaitos (pasako dažniausiai kai nuneši sąskaitą). Jautiesi kaip kokiam rytiniam kamšty Ukmergės gatvėje. Dažniausiai padavėjai tenka iki 10 stalų. Gerai, kad pasitaiko pavienių klientų o jei tai didelė kompanija nuo 5 iki 12 žmonių? O gal ir daugiau.... Padavėja tada skuba, laksto kaip bitutė, greitai nori išnešioti sriubas, karštus, o jeigu dar gėrimai, kuriuos dažniausiai reikia pagaminti pačiai. Tada ir prasideda visi pykčiai virtuvėje, nes nespėji išnešioti patiekalų.
Savaitgaliais ir vakarais viskas pasikeičia. Žmogus niekur neskuba, užsakytų patiekalų gali ir palaukti. Bet ir tada pasitaiko nepatenkintų klientų, nusiskundimų dėl maisto. Kartais pagalvoji, kad jie mano, jog padavėja gamina patiekalus, ruošia gėrimus. Na, taip, dažniausiai mes patys ruošiame gėrimus, nes valdžia mato: suspėji, vadinasi, nereikia barmeno. Bet čia jau kita istorijos pradžia. Būna, aprėkia dėl visko, nors ir atsiprašai dėl kitų klaidos. Padavėjos arbatpinigiai nukenčia. Jautiesi kartais tokia išsunkta, be jėgų, kad, atidirbus 12 valandų, daugiau nieko nesinori.
Kalbant apie arbatpinigius, gal žmogui tai atrodo neįprasta, tiesiog nenori jų palikti arba mano, kad jie įskaičiuoti į sąskaitą. Dažniausiai taip mano užsieniečiai. Bet juk tai darbas ir tikrai sunkus – tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Aišku, jei klientas malonus, malonu jį aptarnauti, pasikalbėti, jis atsiprašo, kad neturi, ką palikti, tada supranti. Bet būna, kad reikia šokinėti kaip aplink ponus, ir nepalieka nieko. Pikta darosi, tikrai. Manau, jei sau leidi nueiti pavalgyti į restoraną, tai ir arbatpinigių turėsi palikti, bent jau tuos 2 litus.
Kita autorė taikliai pastebėjo, kokie kartais būna vaikai. Taip, jie laksto, rėkia, o kokią netvarką palieka ant stalų! Neši patiekalą ir bijai, kad netyčia po kojomis nepapultų vaikas ir neapipiltum jo karšta sriuba ir panašiai. Juk tada aš būsiu kalta, vaikas juk nekaltas. Aš nesuprantu, kaip tėvai negali sutramdyti savo vaikų, leidžia jiems viską. Be to, jie nesupranta: gal jie trukdo kitiems žmonėms ramiai pasėdėti ir pavalgyti? Kartais pasakai, kad sudrausmintų vaikus, kad jie trukdo kitiems. Žmogus net nekreipia į tai dėmesio – juk jis vienas čia.
Dar yra tikrai nekultūringų žmonių, kurie šaukia „ei, padavėja!” arba spragsi pirštais. Kartais darosi pikta, o kartais – net juokinga: prisižiūrėję filmų žmonės. Pagalvokite, ten taip gal ir įprasta, bet ne Lietuvoje. Juk mes dar iki to lygio neužaugome. O augti – dar šimtą metų. Todėl savo draugams sakau: elkitės kaip pridera, palikite arbatpinigių. Juk savo elgesiu prie stalo ir parodai, ar jau išaugai iš tų viduramžių.
Teko skaityti atsiliepimus, skundus dėl maisto, aptarnavimo. O jų čia galybė – skaityk visą dieną. Dažniausiai būna dėl aptarnavimo. Visko juk pasitaiko tame gyvenime.
Aišku, ir juos suprantu. Jeigu su šeima ateini skaniai pavalgyti, pasibūti, o išeini subjurusia nuotaika dėl prasto maisto ar aptarnavimo, būna tikrai nemalonu. Na, bet kiekvienas yra žmogus, nereikia taip smerkti.
Pati lankausi kavinėse. Neseniai laukiau gėrimų pusvalandį, kaip klientė pasipiktinau. Bet galiausiai nusprendžiau kažkaip nebekreipiau dėmesio. Nenorėjau sugadinti nuotaikos nei sau, nei padavėjai. Pasitaikė naujokė, nepatyrusi, ji atsiprašė, ir viskas buvo gerai.
Dirbu tokį darbą, suprantu ją, ir tikrai neketinu skųstis. Pagalvoju, kad ji dar 10 valandų dirbs, o jei tokių kaip aš nepatenkintų bus dešimtys?
Ar jūs, dirbantys kitus darbus, tikrai sutinkate visus klientus maloniai? Teko susidurti poliklinikoje, parduotuvėje su nemaloniais darbuotojais, kurie netgi aprėkia, jei kažko nežinai ar nesupranti. Juk nė vienas iš mūsų negimė viską žinodamas ir mokėdamas.
Taigi, patarimas: būkite kitiems pakantūs, elkitės taip, kaip norite kad su jumis elgtųsi kiti. Neparodykite savo tokio žemo mentaliteto, manierų, kaip sakoma „žemo lygio“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
