Kai išsikrausčiau gyventi atskirai nuo tėvų, man buvo 20 metų. Ne santykiai tada rūpėjo. Studijavau (turbūt kaip ir dauguma studentų — nelabai tvarkingai) ir daug linksminausi. Draugai, klubai, vakarėliai, merginos — tikrai jaučiausi patenkintas. Sportavau, mokėjau pakalbėti, tad merginos pačios lipdavo ant kaklo. Niekada net pernelyg nesistengiau jų kabinti — tiesiog išėjęs pasilinksminti žinodavau, kad grįšiu ne vienas.
Taip pragyvenau dešimt metų. Kai kas per tą laiką pasikeitė. Pradėjau gerai uždirbti, maitinausi jau ne makaronais su kečupu, o kepsniais ir salotomis, plėšytus džinsus pakeitė tvarkingos kelnės. Bet laisvalaikio stilius liko toks pat — barai, klubai, alkoholis. Draugai vienas po kito vedė, susilaukė vaikų, ėmė paskolas ir statėsi būstus. Šventėms parvažiavęs pas tėvus vis dažniau girdėdavau klausimų apie būsimus anūkus ar bent marčią. Pradėjau mąstyti, jog gal ir man reiktų susitupėti.
Vieną savaitgalį dalyvavau draugo vestuvėse. Jos nebuvo eilinės — po jų iš savos kompanijos aš vienintelis likau nevedęs. Į vestuves visi turėjo ateiti poromis, mat laukė poriniai žaidimai, šokiai ir taip toliau. Kadangi nieko neturėjau, man į poras bičiulis pripiršo savo antros eilės pusseserę. Graži, jaunutė, labai linksma. Tą vakarą daug juokėmės ir šokome, o šventei pasibaigus net nebandžiau įsitempti jos į lovą — jutau, kad su šia mergina gali išeiti kažkas geresnio negu vienos nakties nuotykis.
Pradėjome susitikinėti. Nustojau vienas lankytis klubuose, dažniau išvažiuodavome kur į gamtą, o į vakarėlius eidavome kartu. Keičiausi dėl jos. Mergina, nors ir gerokai jaunesnė už mane, — jai tuo metu buvo 20 metų — atrodė rimta.
Po pusės metų pakviečiau ją pas save gyventi. Drauge gyventi sekėsi, nesipykome. Dar po kelių mėnesių pasipiršau. Mano mama, be abejo, buvo labai laiminga. Jos kartu su panele planavo būsimas vestuves.
Atėjus vasarai, kažkas pasikeitė. Mergina pradėjo keistai elgtis — atšalo, atitolo. Vis dažniau laiką leisdavom atskirai jos iniciatyva — nuolat išeidavo susitikt su draugėmis, išvažiuodavo į gimtą miestelį aplankyti tėvų. Atsirado kažkokie neaiškūs mokyklos laikų draugai, su kuriais ji matydavosi man dirbant. Išlaikiau ją, buvau nupirkęs gerą vaizdo aparatūrą, kad, kol manęs nėra, galėtų žiūrėti filmus, o ji vis tiek kažkur lakstė. Jaučiausi kvailinamas. Ne kartą klausiau, gal aš jai pabodau, ar gal nebenori tuoktis, bet visada nuramindavo, atseit, išsigalvoju. Galiausiai pamačiau, kad to klausdamas pradedu ją erzinti, tad lioviausi.
Artėjo jos gimtadienis. Žinojau, kad svajoja apie šunį. Nuvažiavau į veislyną ir išrinkau tikrai brangų. Grįžau namo norėdamas nudžiuginti, o jos nebuvo. Paskambinau, paaiškėjo, kad išėjo susitikti su draugais, kurie nori ją pasveikinti. Man, liaudiškai tariant, trūko plionkė. Ji švenčia su kažkokiais draugais, o aš, kaip idiotas, stoviu su inkščiančiu šuniu vidury virtuvės.
Kai draugė grįžo namo, pasisodinau ją pokalbiui. Pasakiau, kad mano nuomone ji elgiasi pasileidusiai. Susitikti su draugėmis — gerai, suprantu, kai aš dirbu. Kai baigiu darbą, manau, laiką turime leisti drauge. Ir kokie gali būti draugai vaikinai, jei ji – mano mergina? Panelė labai įsižeidė, atsakė, kad neketina atsisakyti draugų ir keisti gyvenimo būdo, užsidaryti namie. Išvadino mane kontroliuojančiu ir pavydžiu. Smarkiai susipykome. Liepiau jai susirinkti daiktus, pasiimti šunį ir išsikraustyti.
Tai buvo mano pirmi ir tikrai paskutiniai ilgalaikiai santykiai. Beveik visi mano anksčiau vedę draugai dabar skiriasi, tad ką tos santuokos atnešė? Vargą dalinantis paskolas ir vaikus? Džiaugiuosi, kad per plauką neįlipau į tokią duobę. Tvirtai sakau — geriau jau turėti gyvenimą sau, negu leisti kažkam kitam jį gadinti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
