Pagrindinė bėda – tai knygų kainos. Jau seniai nustojau pirkti naujas, tegul ir labai mane dominančias knygas. Laimė, jei pasiseka tokią sumedžioti bibliotekose ar vienam-dviems vakarams pasiskolinti iš draugų.
Į knygynus beveik neužeinu. Širdį skauda stovint prie lentynų ir varvinant seilę, be to, būna labai sunku atsispirti pagundai. O kai šeimos biudžetas griežtai skaičiuojamas lito tikslumu, ir reikia nuspręsti, ar pirkti knygą sau, ar vaisių vaikams, vaisiai visada laimi.
Variantas taupyti ir pirkti vieną knygą kas keletą mėnesių man nepriimtinas. Aš greit skaitau, perskaityčiau ją per kelis vakarus, o tada pradėtų graužti sąžinė, nes išleidau savo malonumui sumą už kurią galėjau ką nors nupirkti šeimai.
Bibliotekoje esu tokia dažna viešnia, kad ten dirbančios moterys, pamačiusios mane naršančią po lentynas, juokauja: „O jūs vis dar randat tai, ko neskaitėt? Kol kas tikrai randu, ir tai mane gelbsti nuo skaitymo bado, kaip ir galimybė keistis knygomis su draugais.
Deja, tokia galimybė dabar pasitaiko retokai. Dabar, kai viskas taip pašėlusiai brangsta ir būtinų maisto prekių krepšelis išplėšia iš piniginės vis didesnę dalį, o atlyginimai kukliai tūpčioja vietoje, keistis knygomis tampa vis sunkiau. Naujų neįperkam, senos jau perskaitytos.
Kažkada gelbėjo rusiškų knygų parduotuvės. Laimei, lygiai taip pat greitai ir su malonumu skaitau ir rusų kalba. Bet dabar ten jau irgi neužsuku – kainos pakilo, spausdinimo kokybė liko tokia pat prasta. Nekyla ranka mokėti kelių dešimčių litų už knygą, atspausdintą ant pilko plono popieriaus, išsiliejusiais dažais.
Sau leidžiu tik vieną dalyką – tebeperku knygas vaikams, nors jų kainos tiesiog šiurpina. Mano džiaugsmui (o dabar dar ir liūdesiui) dukra auga tokia pat prisiekusi skaitytoja kaip ir aš. Kol kas jos devizas – nei dienos be knygos! Tik įdomu, ar ilgam? Kai nuvažiuojam į parduotuvę, dukra kaip zuikis neria prie knygų lentynų ir visada randa ką nors, ką mielai paskaitytų, tik dažnai tenka jos prašyti palaukti nuolaidų. Tiesiog negaliu nupirkti jai to, ką išsirinko, už parduotuvės nustatytą kainą. Jau pavargau kaltai nuleidusi galvą aiškintis, kad knygos labai labai svarbu, bet vien skaitymu gyvas nebūsi. Pavargau kartoti „kitą kartą, brangu, palaukim kol atpigs“.
Žinoma, galima laukti, kol norima knyga pasirodys miesto ar mokyklos bibliotekoje, tačiau... miesto biblioteka tos knygos gali ir neužsakyti, o mokyklų bibliotekos skursta. Pinigų naujoms knygoms įsigyti negauna jau kelerius metus, fondus pildo supratingų žmonių dėka, pati esu dovanojusi ne vieną perskaitytą knygą.
Dabar vyrauja tokios nuotaikos: Lietuvoje – vieni beraščiai, neskaitantys tėvai ugdo neskaitančius vaikus, žodžiu siaubas ir panika... Bet ar įmanoma išugdyti skaitančių žmonių kartą, kai knygos tampa beveik nepasiekiama prabanga? Juo labiau, kad sklando gandai, jog kol knyga iš leidyklos keliauja iki knygyno, ji pabrangsta kone perpus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
