Kora – barzdota mišrūnė gintaro spalvos akimis, siekianti man vos aukščiau kelių – buvo tai, kas, atrodo, padėjo iš naujo atrasti seniai pamirštus dalykus: kaip nuostabiai pušyne už daugiabučių ankstyvą rytą pavasariais čiauška paukščiai, kokie purūs ir akinamai balti sniego patalai, kol jų dar nesumindė skubančiųjų į darbus kojos, koks neapsakomai švelnus ir plazdenantis rūkas kyla virš žemės ankstyvo rudens vakarais.
Pradėjau daugiau judėti ir kur kas mažiau niurzgėti. Kad ir nebuvo dėl ko piktai šiepti dantų – su kaimynais dėl šuns nesipykstame. Laimei, ir mums, ir jiems užtenka vietos parke: visados nešuosi su savim maišiuką šuns išmatoms susirinkti, Kora nėra labai sargi, tad lojimas niekam negadina nuotaikos, ji nėra agresyvi, tai nekyla klausimų, kodėl šuo vedžiojamas be antsnukio.
Dėl savo įgimto gyvumo ir nuolankaus bei linksmo būdo Kora jau seniai tapo kiemo vaikų drauge ir mielai dalyvauja visuose vaikiškuose siautuliuose. Puikiai susišnekame ir su mamomis, ir su senjoromis. Netiesa, kad Lietuvoje visi žmonės pikti – man dar neteko įsivelti į konfliktą. Jei atsakingai žiūri į tuos, ką apsiimi globoti ir tuos, kurie gyvena tavo artimiausioje aplinkoje, nesusipratimų neturėtų kilti. Ir nekyla.
Liepos mėnesio pabaigoje mūsų gausi šeimyna nutarė apsilankyti Palangoje. Jei būtume važiavę tik ilsėtis, ko gero, nebūtume pasirinkę Lietuvos vasaros sostinės, bet vykome kitu tikslu. Būtent Palangoje susipažinome su būsimu vyru ir nutarėme atgaivinti prisiminimus bei kukliai atšvęsti sidabrines vestuves senų gerų draugų užmiesčio sodyboje. Kadangi Kora yra mūsų šeimos narys, nutarėme ją vežtis kartu. Palanga mus pasitiko svetingai: žavėjomės atjaunėjusia Basanavičiaus gatve, kvėpavom jūros oru ir džiaugėmės giedrais saulėtais orais. Tik vienas trūkumas šiek tiek sugadino nuostabiai praleistas dienas – norėdami pasilepinti saulės voniomis paplūdimyje, turėjome važinėti į ne tokius civilizuotus ir gerai prižiūrėtus paplūdimius, beveik iki pat Karklės. Tik ten buvo galimybė prie jūros vaikštinėti ir džiaugtis visam mūsų penketukui bei draugams, taip pat auginantiems labradorų veislės kalytę. Paties kurorto paplūdimiuose lankytojai su šunimis nepageidaujami.
Nesipiktinu ir nenoriu pasirodyti dar viena bambančia šunininke, reikalaujančia savo augintiniams kažkokių išskirtinių patogumų ar teisių. Bet iškyla logiškas klausimas: kodėl kurortinio miesto valdžia nepasirūpina paskirti nors nedidelio paplūdimio ruožo pasirengusiems kultūringai ilsėtis žmonėms, kur būtų zona skirta pabūti su augintiniais?
Gerbdami miesto valdžios priimtus nuostatus ir kitų poilsiautojų ramybę, mes sugaišome gana daug laiko kursuodami pirmyn atgal. Laimei turėjome tokią galimybę. Tik kaip suktis šeimoms, atvykusioms atostogauti su mažesniais vaikais, ar savaitgaliui, kada brangi kiekviena minutė?
Nenoriu daugiau apie liūdinusius dalykus, šiandien ryte vėl išbudinta nagų caksėjimo į grindis ir pasimėgavusi ankstyvu pasivaikščiojimu pušyne, neturiu noro niurzgėti bei skųstis. Noriu pabaigti laišką savo dukters draugų, atvykusių paviešėt iš Skandinavijos, žodžiais: „Nuostabi jūsų šalis, geri žmonės tik pasigedome erdvių tiems, kas mums yra ne globotiniai, o tikrų tikriausi šeimos nariai.“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
