Rašau, norėdama viešai įskųsti pabaisą be vardo ir kilmės, su kuria susidūrė mūsų šeima. Skundžiu ją, nes ji neverta prabangos tykoti aukų, pasislėpusi nepažinimo šešėlyje.
Deja, suaugusiųjų pasaulyje visos pabaisos turi vardus ir kilmę. Turi ir šioji. Didžioji bėda yra ta, kad mūsų šalyje ji beveik nežinoma. Taip gimsta mitai ir legendos, o vieną dieną, pajutę šaltą pamėklės alsavimą į kaklą, imame blaškytis it užrištomis akimis, nes nežinome nei ko tikėtis, nei kaip apsiginti. Mūsų pabaisą gydytojai vadina hepatitu C.
Esame jauna pora, abu dar neturime trisdešimties. Kai visiškai netyčia aptikome virusą, snaudusį mano vyro kepenyse, vos prieš porą metų buvome atšventę vestuves, o pirmieji bendri namai dar kvepėjo dažais. Tądien saulė plieskė kaip šiandien. Grįžusi iš darbo patikrinau pašto dėžutę, ir jos turinį parsinešiau namo. Vienas laiškas buvo skirtas mano Žmogui. It jausdamas, netrukus jis pats paskambino.
„Tau kažkoks laiškas. Iš Kraujo centro. Nežinau apie ką – atplėšti?“ – paklausiau, ir, sulaukusi teigiamo atsakymo, perskaičiau: „Prašome atvykti pas mūsų centro gydytoją.“
Kitam ragelio gale, rodos, dingo oras. Žiojausi kažką sakyti, kai žvilgsnis užkliuvo už prieš porą mėnesių vyro parsineštos padėkos už neatlygintiną kraujo donorystę.
„Sakė, kraujo sudėtis gera. Jei netyčia ras ką negero, praneš“, – paaiškino jis tada.
Staiga viskas aplink sustingo, kūnas ir protas apmirė, o kažkur už nugaros dunkstelėjo suvokimas.
Po vizito pas gydytoją buvo įvardytas mūsų pabaisos pavadinimas, ir namuose įsivyravo isteriška ramybė. Virusas plinta per kraują. Yra pavojingas, nerodo simptomų, kol nėra per vėlu, gresia kepenų cirozė ir vėžys.
– Ar jums vaikystėje buvo perpiltas kraujas ar daryta operacija?
– Ne.
– Ar vartojote intraveninius narkotikus?
– Ne.
– Ką gi, daugelis atvejų lieka nenustatyti. Laukite tolesnių tyrimų.
Žodžių kratinys pulsuoja ausyse ir kelia baimę, nes visiškai nieko nereiškia. Stovim dviese vidury miško užrištom akim, vienui vieni, kažkam šaltai dvėsuojant į nugarą: „Laukite tolesnių tyrimų“.
Po mėnesio nežinios karavanas pajudėjo. Ligoninė. Biopsija. Nuosprendis: pusmetis gydymo ribavirinu ir interferonu.
„Gydymas toleruojamas sunkiai. Kartais prilyginamas net chemoterapijai. Jausitės it stipriai sirgtumėte gripu. Gali nuslinkti plaukai. Taip, gali kilti problemų su darbu, kai kurie po injekcijų pakyla sunkiai. Vaistas tiesiogiai veikia psichiką, kyla depresijos ir savižudybės rizika. Būdingi pykčio priepuoliai. Ar planuojate vaikus? Neplanuokite. Bent pusę metų po gydymo – taip pat. Didelė apsigimimo tikimybė. Tegu žmona tikrinasi dėl užsikrėtimo kas tris mėnesius. Prognozės? Na, esate jaunas, pagavome anksti. Tikimybė pasveikti... Sudėtingas klausimas. Svarbiausia „užšaldyti“ viruso aktyvumą“. Tokia perspektyva ir penkios tabletės per dieną bei injekcija kartą per savaitę tapo mūsų naująja rutina.
Stebiu, kaip vyro kūnas neatlaiko ilgalaikių vaisto dozių ,ir atsiveria žaizdelės, greit kimba odos užkratai. Po kelių mėnesių jam tapo sunku užlipti į ketvirtą aukštą. Apsivertusi kasdienybė, užšalęs socialinis gyvenimas, nuotaikų audros namuose.
Nieko nebeplanuojam iš anksto. Turime vengti žmonių susibūrimo vietų, baseinų, kelionių – visa tai tampa papildomo pavojaus imunitetui šaltiniais. Ne pačia geriausia, bet vis tik patikima drauge mums tampa tyla. Su kuo kovojame, žino vos keli artimiausieji ir tie, kuriems būtina. Ir tai ne visi pajėgia suprasti – kartais pakimba ties riba tarp palaikymo ir naštos.
Paprasčiau tylėti, nei žvelgti į sutrikimą žmonių veiduose ištarus pabaisos vardą: „O čia kas per liga? Čia kaip vėžys ar kaip AIDS? Taigi ja narkomanai serga! Ar man reikia tikrintis? Tai dabar nei taurės vyno išgert negali?“
Ne, ačiū, mielieji, bet tam nebėra jėgų.
Nors drauge buvome jau šešerius metus, aš pati virusu neužsikrėčiau. O pasigauti kitą viruso formą ir perduoti ją sergančiajam yra labai pavojinga. Bet koks imunitetą silpninantis susirgimas – net jei tai būtų pėdų grybelis – reikštų, kad trikdomas gydymo procesas, ir šansai pasveikti mažėja.
Tad ėmiau gyventi kaip labirinte – mane supo laiptų turėklai, liftų mygtukai, parduotuvių lentynos, nučiupinėtos purvinų, o galbūt žaizdotų rankų su kita hepatito C forma. Pradėjau girdėti, kaip kvėpuoja kiekvienas žmogus autobuse, ir pagal tai rinktis, kur atsisėsti. Nešiojausi antibakterinį tirpalą, kuriuo tepdavausi vos ištrūkusi iš masinio susibūrimo vietų. „Pedantė maniakė“, – juokdavosi kai kurie žvilgsniai.
Nesakau, kad būti šalia – blogiau nei sirgti. Dažnai žiūrėdama į sergantį artimą žmogų – jauną ir stiprų, bet akyse silpstantį vyrą – jaučiu nepakeliamą bejėgiškumą. Sako, pabaisos mėgsta kompaniją. Mūsiškė netrukus prišaukė draugę ir man. Šioji buvo vardu depresija. Apsiginklavę kartais itin juodu humoru, vakarais šeimyniškai gėrėme vaistus drauge. Na, kas toliau? Duokit čia. Mūsų kūnuose – atvirų durų dienos ligoms.
Pusmetis baigėsi. Tyrimas. Vaistas veikė. Bet nepakankamai. Liko mažytė kruopelytė viruso. Bet ji yra.
„Pusę metų pailsėkit, o nuo rudens vėl gydysime.“
Rudenį sužinome, kad užkliudytas ir nepribaigtas virusas supyko ir šoktelėjo tiek, kad jo kiekis kraujyje gerokai viršijo aptiktą iš pat pradžių. Smūgis šlapiu, dvokiančiu ir išsišiepusiu skuduru.
„Šįsyk gydysime metus.“ Dabar jau šešios tabletės per dieną ir injekcija kartą per savaitę. Ateitis sustingsta. Ima rodytis, kad tokia grandinė gali tęstis be pabaigos.
Bet pabaiga, rodos, arti. Tarpinis tyrimas parodė, kad viruso kraujyje nebėra. Kadangi gydymas griežtai reglamentuotas, tuomet buvo likę devyni mėnesiai kurso, kurį, nustebę sužinojome, teks pabaigti. Vyro gydytoja drąsino ir guodė, kad „pridėtinis“ vaisto vartojimas gali užtikrinti ligos negrįžtamumą. Laikas ir patirtis gąsdino, bet savivaliauti, rodės, ne vieta, o užtikrintumo galimybė masino.
Šiandien laukiame paskutiniojo tyrimo. Visi tarpiniai tyrimai rodo sėkmę, kurios tikimės užgniaužę kvapą. Jos galimybę lėmė atsitiktinumas, kurio dėka susirinkome visus prieš šią ligą turimus kozirius: jauną amžių, dar nespėjusį rimtai pakenkti virusą, kiek lengviau gydymui pasiduodantį ligos genotipą. Ir kūno gebėjimą toleruoti vaistą, nes pasitaiko atvejų, kai žmogus jo priimti tiesiog negali. Tai, ką teko pereiti mums, gydytojai vadina geru vaisto toleravimu. Kas būna tiems, kurie toleruoja sunkiai? Tiesą sakant, mano protas blokuoja net mėginimą įsivaizduoti.
Mano vyro atveju, užkrėtimo kelias iki šiol neaiškus. Vienas pavojingiausių užkrato šaltinių – kraujo perpylimas daugiau kaip prieš 20 metų, kai hepatitas C dar nebuvo atrastas. Atmetus šį variantą, daugelio akys krypsta jei ne į narkotikais prisirpusias adatas, tai į tatuiruočių salonus. Vis tik gydytojai šią grėsmę įvardijo kaip lygiavertę kitiems galimiems kraujo kontaktams.
Ar kas nors pagalvojote apie manikiūrą? Auskarų vėrimą? Nekaltą svetimo peiliuko pasiskolinimą? Ar esate tvarstę kam kraujuojančią žaizdą, patys turėdami atvirą žaizdelę rankoje?
Nemėgstu tų, kurie kelia paniką. Tenoriu įskųsti pabaisą. Noriu, kad žinotumėte jos vardą ir kilmę. Ir kad paprastu kraujo tyrimu užspeistumėte ją į kampą, kad ji, patogiai snaudusi 15 metų, to nepadarytų jums. Taip, baisu. Bet įsivaizduokite: jei mūsų istorija vadinama sėkminga, tai kaip atrodo nesėkmė?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
