Kas dirbant moterų kolektyve tikrai yra bjauru, tai dieną naktį besisukančios apkalbų ir intrigų girnos. Neduok Dieve į jas papulti – išskros, išnagrinės, išnarstys o siūlelį, o jei apkalbėti lyg ir nėra ką, tada sukurs tau legendą ir išnešios per visus skyrius. Reputacija bus sugadinta, santykiai su kolegėmis taip pat ir niekam neįrodysi. Apkalbas generuojančios moteriškės visada ir viską žino geriau.
Nemėgstu afišuoti savo asmeninio gyvenimo. Bet kokia staigmena – nespėjau nei kojų apšilti, o visi ir visos jau žinojo, kad darbą radau „per pažįstamus“, turiu meilužį (beje, vedusį) ir tai jis mane įtaisė į šią darbovietę. Būtų ne taip pikta, jei tai būtų tiesa... deja. Neturiu nei įtakingų pažįstamų, nei meilužio. Tik katiną.
Kiekvieną rytą, vos tik įžengusią pro duris mane pasitinka smalsūs tiriantys, kibūs žvilgsniai. Ponios dirbančios kartu su manimi geriau nei aš gali pasakyti mano drabužių ir papuošalų kainas ir net tai kokios spalvos apatinius teikiausi apsirengti.
Kartais situacijos, su kuriomis tenka susidurti, yra tiesiog absurdiškos ir būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Pernai vasaros pabaigoje teko dalyvauti gerų draugų vestuvėse. Šventėme tikrai audringai, namo grįžau tik sekmadienio naktį, o pirmadienį jau privalėjau būti darbe. Apie vakarėlį niekam nieko nepasakojau.
Kabineto langai pietų pusėje, po pietų tokia tvankuma ir karštis, drabužiai limpa prie kūno. Vieną akimirką taip susuko, kad moviau į tualetą ir užstrigau ten gana ilgam laikui. Kitą dieną buvau sekama lyg svetimos valstybės žvalgybos agentas. Vos susiruošusi išsprukti parūkyti buvau nulydėta smerkiančiais žvilgsniais.
Savaitės pabaigoje šventėme kolegės penkiasdešimties metų jubiliejų. Kai paėmiau į rankas šampano taurę ir vos gurkštelėjusi pastačiau atgal, nes nemėgstu šio gėrimo, moteriškių vos nepakirto kolektyvinis širdies smūgis. Spėju, tariamas mano nėštumas, visą savaitę buvo aktualiausia tema. Reikšmingi žvilgsniai darbe baigėsi tik tada, kai numečiau kelis kilogramus.
Kai pasireiškė šienligės simptomai ir visą gegužę vaikščiojau šniurkščiodama, kilo nauja apkalbų banga. Mane paliko mano neegzistuojantis meilužis ir dabar aš esu skausmingo išsiskyrimo stadijoje, ko gero, saujom geriu raminamuosius ir antidepresantus. O kai kelis kartus įsiprašiau, kad mane mašina iki namų pamėtėtų jaunas bendradarbis, mudu tą pat akimirką suporavo. Gerai, kad kvailos kabos nepasiekė bendradarbio merginos. Kad nepridaryčiau jam nemalonumų į namus vėl važinėjau visuomeniniu transportu.
Blogiausia yra tai, kad įstaigoje visu pajėgumu veikia klimaksinių liežuviais varomas sugedęs telefonas. Kadangi vadovė pati yra klimaksinė, drebanti dėl savo kėdės, tai vadovaujasi vienu paprastu principu – jei kažkas kažką kažkur leptelėjo, nėra reikalo aiškintis, ar tai tiesa. Išsikviesk į kabinetą ir išskalbk svetimus baltinius taip, kad visi aplinkiniuose kabinetuose girdėtų kiekvieną žodį, o ar tave pasiekusi informacija yra teisinga išsiaiškinsi paskui.
Kadangi beveik visos mano kolegės priklauso vienai ar kitai politinei partijai ir nuo to, kokia partija yra arčiausiai lovio priklauso jų gerbūvis ir saugumas, darbe pastebima atvira konkurencija. Yra vadovę palaikanti moterėlių klika, taip sakant šiknalaižių palaidais liežuviais grupė ir smulkios kalės intrigantės, kol kas tūnančios opozicijoje. Kad ir kaip norėtum nepapulti tarp girnų, ne visada pasiseka išlaviruoti tarp tų priešiškai nusiteikusių moterų.
Vadovės ausys yra lyg lokatoriai, besistengiantys sugauti pačius menkiausius krebždesius. Jai visą laiką vaidenasi už nugaros rezgami sąmokslai ir nepagarba. Net jei stengiuosi laikytis nuošalyje ir su niekuo nepalaikyti atvirų santykių, vis tiek jai kliūnu. Pavyzdžiui, pavaišinai vadovės ne itin mėgiamą kolegę kava, vadinasi jau kažką sumanėt, jau kažką sukat. Tai mane varo iš proto.
Esu dirbusi vyrų kolektyve ir tuos laikus prisimenu su didžiausia nostalgija. Žinoma, su vyrais taip pat yra problemų, bet pasirieji, išsiskeiki, išsirėki, ir po keleto minučių jūs vėl galite ramiai dirbti kartu be įtampos ir jokių povandeninių srovių. Nebuvo tokių, kurie kurtų nebūtas istorijas, platintų jas ir patys jomis nuoširdžiai tikėtų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
