Susipažinome jauni, ilgai draugavome, kol pagaliau gavau kvietimą apsigyventi kartu. Pamenu, tą dieną buvau tokia laiminga, kad įsikrausčiau į jo butą net negalvodama, kaip mūsų santykiai klostysis toliau. O santykiai užstrigo sugyventinių stadijoje ir nė krust. Neneigsiu, mane tai erzina ir net skaudina.
Pati apie tai kalbos nepradedu, nes niekas taip neatbaido vyro nuo vedybų, kaip moteris, kuri apie nieką daugiau negalvoja. Net būdami poroje vyrai visada stengiasi išlaikyti laisvo patino įvaizdį ir laikosi jo įsikibę. Bet kuris pasikėsinimas į šią menamą laisvę sukelia jiems baimę ir dantų griežimą. Netikite? Pabandykite kartas nuo karto atvirai pavartyti vestuvinių suknelių katalogus, ar stabtelėti prie vestuvėms skirtų apdarų salono ir įsispoksoti į virtiną graudžiomis akimis. Manau, jūsų sugyventinis, ar kaip dabar madinga korektiškai sakyti draugas, pradės virpėti it karštinės purtomas. O keletą sykių pakartojus šį triuką gali išvis dingti nežinoma kryptimi.
Mudu esame apie mūsų santykius kalbėję vos vieną sykį. Brangusis ilgai mykė, paskui išrėžė genialią prakalbą: na kam ta santuoka? Štampas mūsų santykiuose nieko nekeičia ir nieko nepakeis. Jokio skirtumo ar santykiai įteisinti, ar ne. Svarbiausia tai, kokie jausmai mus sieja. Vos nedrėbiau jam tada į akis – jei santuoka nieko nereiškia ir nieko nekeičia, jei tau nereikia ir nereikės jokios kitos moters, kodėl tu taip bijai?
Nenoriu daugiau apie tai kalbėtis. Žinoma, būtų galima pasinaudoti senu kaip pasaulis triuku ir pastoti, mano brangusis jau seniai kalba apie vaikus, tik man tai kol kas neaktualu. Visų pirma, stengiuosi santykiuose laikytis tam tikro garbės kodekso, antra, esu tvirtai nusprendusi gimdyti tik tada kai ištekėsiu.
Jei kuri nors artima draugė ar pažįstama, gyvenanti ne santuokoje, pradeda pasakoti apie tai, kad ją visiškai patenkina sugyventinės vaidmuo, netikėkite. Tai – gryniausias melas, nebent meluodama ji šventai tiki pati savimi. Kiekviena jų slapčia svajoja pagaliau ištekėti. Kuo garsiau moteris deklaruoja savo nepriklausomybę, kuo aršiau gina tokius santykius ir tokį „laisvą“ gyvenimo būdą, tuo didesnis nepilnavertiškumo kompleksas ją spaudžia. Tuo didesnis jos poreikis pagaliau sulaukti pasiūlymo ištekėti.
Jei moteris tikrai nepriklausoma, tvirto charakterio, santuoka to tikrai nepakeis. O jei ištekėjusi moteris visą laiką buvo kvaksinti naminė vištelė, tai tokia ji buvo ir iki susituokiant. Žinoma, aš suprantu, visada lengviau pasakyti – man santuoka nesvarbu, nei sau ir kitiems atvirai prisipažinti: taip, mielai ištekėčiau, tik tas niekšas kaip nesiperša, taip nesiperša.
Jei kas paprašytų paaiškinti, kas man kliūva tokioje situacijoje, ką gi galiu atsakyti: į nesusituokusias moteris mūsų šalyje vis dar žiūri kreivai. Kad ir kokie ten bebūtų santykiai tarp vyro ir moters, kurie gyvena neįteisinę santykių, vyrui nuo to nei šilta nei šalta. Nesupainiotas santuokos saitais jis dažnai laikomas vertesniu, o vedęs – tai tas pats kaip miręs. Moteris gi, kuri ryžtasi tokiam žingsniui, vis tiek laikoma kone paleistuve. Visuomenės akyse vertesnė ta moteris, kuri buvo ar yra ištekėjusi.
Žinoma, gyvename dvidešimt pirmame amžiuje ir tikriausiai reikėtų nustoti kreipti dėmesį į tokius plačiai paplitusius prietarus ir stereotipus, spjauti į apkalbas ir ramiai laimingai gyventi toliau, nieko nekeičiant... Tačiau tai juk netiesa.
Nežinau, ar ilgai užtruks, kol aš vėl pasiryšiu atvirai pasikalbėti su savo brangiausiu. Nujaučiu, pokalbis bus sunkus ir nemalonus. Man nemalonus, nes ne aš turėčiau pirmoji pradėti kalbą apie vedybas. Jam sunkus, nes tikriausiai tikisi ir toliau gyventi nieko nekeisdamas.
O visiems vyrams galiu pasakyti tik viena – jei esate įsipareigoję, nemeluokite patys sau, brangieji. Net jei jūsų nesieja santuokos liudijimas, vis tiek jau nesate laisvi eržiliukai, niekas jūsų ganytis neišleidžia ir neapsimetinėkite laisvesniais nei esate.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
