Esu 25 metų dirbanti moteris, viena auginanti vaiką ir mokanti mokesčius. Nutiko taip, kad susirgau, keturias dienas laikėsi aukšta temperatūra (40 laipsnių). Nuvykau pas šeimos gydytoją, ji davė siuntimą į ligoninę. Nuvykome į ligoninę, priėmė gana greitai.
Kai atsiguliau į palatą, sesutė atėjo, sulašino dvi lašines. Gydytojas nebuvo net užėjęs, temperatūra man ir toliau sėkmingai nekrito. Kitą rytą gydytojas atėjo, paklausė, kaip jaučiuosi. Pasakiau, kad ne itin gerai, nes temperatūra vis tiek laikosi, nors ir ne tokia aukšta. Jis man pasakė: „Nieko, kada nors pasveiksi.“ Paklausiau, kas man yra, pasakė, kad vidinė infekcija. Klausiau, ar čia rimta, bet atsakymo nesulaukiau. O šalia gulinčioms kaimynėms buvo išsamiai viskas paaiškinta, kas joms yra, ir spaudimas pamatuotas, nes buvo duota daktarui, aš sau neleidau to daryti, juk mokesčius moku. Kitą rytą atėjo gydytojas ir pasakė man, kad išrašys receptą vaistų, kuriuos ligoninėje man leido keturis kartus. Išeina taip, kad man juos reikia nusipirkti pačiai.
Tada aš pasiskambinau į Valstybinę ligonių kasą ir paklausiau, ar mes tikrai turime pirkti vaistus, kai gulime stacionare. Sulaukiau labai paprasto atsakymo: „Gulint stacionare vaistų ar dar kitokių priemonių neturime pirkti, tik jei norime kokių nors brangesnių vaistų, tuomet turime teisę juos pirktis patys.“
Kadangi Ligonių kasa pasakė, kad vaistų neturime pirkti, nuėjau pas gydytoją. Jo nebuvo, bet buvo kita to skyriaus gydytoja. Aš jos paklausiau: „Kodėl man reikia nusipirkti vaistų?“ Ji man pasakė, kad aš jauna, nieko dar nežinau. Sakiau, kad moku mokesčius ir kad Ligonių kasa pasakė, jog neturiu pirkti jokių vaistų gulėdama stacionare. Tuo mūsų pokalbis pasibaigė.
Už kelių minučių ji atėjo pas mane ir pasakė: „Rytoj galėsi vykti namo gydytis.“ Na, aš patylėjau tuo metu. Ir po kelių sekundžių įėjo gydytojas. Paklausė, ar turiu vaistų receptą, kurį man išrašė. Pasakiau, kad turiu ir ištraukiau receptą iš stalčiaus, jis paėmė jį iš rankų. Ir atnešė dokumentus, kad išrašo iš ligoninės, nors temperatūra dar buvo aukšta. Man pasakė, kad mano diagnozė kita ir galiu gydytis ambulatoriškai.
Aš pradėjau skaityti, kur man jis liepė pasirašyti. Gydytoją tai akivaizdžiai sunervino. Ir kas keisčiausia, buvo toks punktas, kurį reikėjo pasirašyti, o parašu patvirtinama, kad ligoninės skyrius nereikalavo pirkti jokių vaistų. Aš, tai paskaičiusi, tikrai nepasirašiau.
Na, ir ką – išvykstame mes iš tos ligoninės, koridoriuje sutinkame sesutę, kuri paklausia, kur einame. Pasakiau, kad namo. Ji negalėjo tuo patikėti, nes apie išrašomus ligonius gydytojas turi informuoti personalą, jis nieko neinformavo. Ir jei koridoriuje nebūčiau sutikusi sesutės, namo būčiau išvykusi su kateteriu rankoje, nes gydytojas sesutei nepranešė, kad mane išrašo. O visa ši situacija susiklostė tik dėl to, kad paklausiau, ar aš tikrai turiu pati nusipirkti išrašytus vaistus.
Pasijutau tikrai klaikiai: esi jaunas žmogus, mokantis mokesčius, o susirgus tave kaip kokį šunį išmeta iš ligoninės, nes paklausei tik vieno paprasto klausimo. Iki tol net nebuvo kalbos apie išrašymą, nes aš dar klausiau, kada namo, tad atsakė: „Koks namo, turi temperatūros.“ Bet po mano klausimo namo iškeliavau labai greitai. Tiesiogine to žodžio prasme – per 10 minučių. Akys buvo pilnos ašarų, nes temperatūros dar turėjau.
Nuėjome pas ligoninės vyr. gydytoją. Kadangi jis atostogavo, nuėjome pas jį pavaduojantį. Paaiškinau visą situaciją, jis pažadėjo pasikalbėti su gydytoju. Taip, vyr. gydytojas su juo pasikalbėjo, ir jam buvo pasakyra, kad mano diagnozė pasikeitė, nes taip parodė tyrimų rezultatai ir aš galiu gydytis ambulatoriškai. O apie išrašytą receptą, kurio aš nepirkau, nenorėjo net kalbėti. Tuo viskas ir baigėsi. Tas gydytojas galėjo paprasčiausiai mane perrašyti į kitą skyrių, o ne kaip šunį su temperatūra išmesti lauk.
Tai noriu pasakyti, kad visi žmonės, kurie atsigula į stacionarą, žinotų, kad neprivalome pirkti vaistų, kaip reikalauja gydytojai, nes gulint stacionare mums jie priklauso. Kiek žiūrėjome, tų vaistų kaina, kuriuos man išrašė, siekia 100–200 litų.
***
Atsako Klaipėdos universitetinės ligoninės vyr. gydytojo pavaduotojas Virgilijus Vanagas.
Pacientė, dar būdama ligoninėje, kreipėsi į ligoninės administraciją. Su paciente išsiaiškinta visa susidariusi klinikinė situacija, atsakyta į visus jos klausimus, visi neaiškumai ir pretenzijos buvo išsiaiškintos. Pretenzijų pacientė nebeturėjo.
Manome, kad nesusipratimas kilo dėl nepakankamos komunikacijos tarp gydytojo ir pacientės. Apie tai buvo paaiškinta pacientei.
O situacija susidarė dėl to, kad gydymo ligoninėje metu buvo diagnozuotas kitas susirgimas, kuris gydomas ambulatoriškai. Todėl pacientei buvo išrašyti vaistai ir, būklei pagerėjus, išrašyta gydytis ambulatoriškai.
O informacijos apie situaciją perdavimas pacientei ir jos priėmimas nevyko sklandžiai ir paprastai, kokia paprasta buvo situacija.
Už darbuotojų sukeltus nepatogumus, vyriausiojo gydytojo pavaduotojas pacientės atsiprašė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
