Tad nutariau ir aš čia brūkštelėti taip iš peties, nes užsienio kelionės yra neatsiejama mano gyvenimo ir darbo dalis. Tas virkavimas, kaip ten, Vakaruose, yra gerai, o čia, pas mus, yra blogai, jau mane užkniso juodai, tad dalinuosi aš čia asmeninio potyrio istorija iš ilgos kelionės per Prancūziją ir viliuosi, kad žmonės pagaliau sumos, jog Lietuvoje yra žymiai geriau, nei čia kažkas bando atvaizduoti.
Tai štai, prieš keleta savaičių viešėjau aš Džersio saloje (sala Lamanšo sąsiauryje prie Prancūzijos krantų-Red.). Po smagios viešnagės joje aš persikėliau puikiu keltu į Prancūziją. Ir jau tenai, taip vaizdžiai rašant, prasidėjo mano ilga kelionė per kopas, o jeigu rimtai - kelionė Prancūzijos traukiniais.
Įsigijęs pirmos klasės bilietą iš Sen Malo miesto per Paryžių į Bovė miestą, iš kurio kyla lėktuvai ir į Lietuvą, pradėjau savo pragaro kelionę. Tiesa, iki Paryžiaus nusigauti bėdų nekilo, bet jau Paryžiuje tai prasidėjo!
Įšoku aš į reikiamą man traukinį, pasidedu savo daiktus ir laukiu tos savo palaimingos kelionės, bet kai atėjo traukinio išvykimo laikas, jis niekur net nepajudėjo. Tuomet nerimastingai ėmiau žvalgytis į keleivius ir lyg tarp kitko paklausiau, kodėl šis traukinys nejuda iš vietos, mat aš skubu į viešbutį. Bet jie man tik maloniai tarstelėjo, kad nežino, ir tiesiog reikia laukti. Tad ir laukėme, o laukti teko ganėtinai ilgai, net apie valandą, bet traukinys stovėjo it prikaltas prie stoties perono. Galiausiai ir tarp pačių prancūzų kilo sąmyšis.
Pagaliau nuskambėjo išganingasis stoties pranešimas (vien tik prancūzų kalba), kad traukinys neišvyko laiku ir dar nežinia, kada išvyks, nes kilo problemų dėl darbuotojų, kurie nepasirodė savo darbo vietoje... Po tokių žodžių aš vos neišgriuvau iš koto ir dar pagalvojau, ar Lietuvoje toks variantas būtų įmanomas. Kaip Jūs manote, brangieji? Skamba kaip anekdotas, bet tai buvo tikrovė!
O toliau – dar gražiau, nes dar po valandos nuskambėjo pranešimas, kuriuo buvo įsakmiai liepiama per kelias minutes nusigauti iki kito perono ir iki kito traukinio, ir vykti iki tam tikros stotelės, o iš ten jau toliau veš autobusas. Po šio pranešimo, kad būtų keleiviams įtikinamiau, dar pasirodė ir ginkluota apsauga, kuri tiesiog ištrenkė visus iš traukinio.
Tarp anglakalbių traukinio keleivių kilo sąmyšis, mat jie supranta tiktai angliškai, o Prancūzija – tai ne Lietuva, ir ten viskas tiktai prancūziškai. Tad kilo panika ir dalis nesupratusių, į kurį traukinį sėstis, liko it musę kandę perone, nes niekas iš stoties darbuotojų net nepasivargino jų palydėti iki tinkamo traukinio. Aš vargais negalais suspėjau, nes moku puikiai anglų, prancūzų ir rusų. Man šiuo klausimu tikrai pasisekė.
Bet ta sėkmė buvo tiktai sąlyginė, nes sumokėjęs už pirmos klasės traukinio bilietą gavau kratytis žemesne klase. Vagonas buvo sausakimšas.
Lyg to būtų maža, pravažiavus eilę sustojimų vienam narkotinių medžiagų perdozavusiam keleiviui pasidarė bloga. Ir tada jau prasidėjo spektaklis, nes traukinys sustojo ir nejudėjo, o geležinkelių sistemos darbuotojai puolė jį gaivinti ir kviesti greitąją pagalbą.
Tasai atsipeikėjęs tapo neapsakomai agresyvus ir puolė muštis su visais, bet traukinio darbuotojai kažkodėl delsė kviesti policijos pareigūnus ir tiktai po to, kai buvo aptalžyti medikai buvo iškviesta policija. O tuo tarpu tokio reginio išvarginti keleiviai, nepaisydami nieko, tiesiog šlapinosi išlipę iš vagono perone.
Žodžiu, vaizdas buvo kariškas. Kilo didžiulis triukšmas tarp keleivių, kad dėl vieno apsisvaiginusio kenčia visi. Žmonės,šaukė, rėkė, o tada ir mano kantrybė trūko, todėl ėmiau viską filmuoti savo išmaniuoju telefonu. Bet čia irgi „bet“, nes musulmonės ėmė šaukti ant manęs, kad jas draudžiama filmuoti, nes jos musulmonės. Aš tuomet savo ruožtu dar paklausiau, ar jau Prancūzijoje galioja šariato įstatymai, draudžiantys filmuoti viešumoje. Bet jos neatlyžo, todėl nenorėdamas provokuoti didesnio konflikto, nutariau nutraukti to absurdo teatro filmavimą. Dabar man be galo apmaudu, kad tą įrašą, valydamas telefono atmintį, ištryniau.
Galiausiai žandarai jėga išvedė tą pasiklydusį tikrovėje žmogų iš traukinio, ir traukinys vėl bildėjo savo bėgiais. Galiausiai, jau po vidurnakčio traukinys pasiekė savo kelionės tikslą ir išlipom laukti to autobuso. O kad traukinio keleiviai garsiai nesipiktintų, tai mus saugojo ginkluota apsauga su vokiečių aviganiais priešakyje. Žmonės piktinosi, o ypač tie, kurie buvo su mažais vaikais, bet geležinkelio pareigūnams buvo tai nė motais, nes jie tik įsakmiai nurodė laukti autobuso, ir tuo diskusija buvo baigta.
Atvykus autobusui, mes visi susigrūdome į jį, o jame dėl žmonių gausos net obuoliui nebuvo vietos kur nukristi, jau nekalbant apie patogų atsisėdimą. Bet vis dėlto tas autobusas galiausiai nugabeno mane iki galutinio taško, o jį pasiekiau ne kaip ant mano traukinio bilieto buvo parašyta – 22 val. 17 min., bet 3 val. 30 min. ryte.
Ir kaip Jums tai? Manote, kas atsiprašė? Baikit!
Kas kavos puodelį bent jau davė? Nejuokaukit!
Dar gal galvojate, kad man beveik šimtą eurų sumokėtų sugrąžino? Nesvajokite!
O aš nespėjau į viešbutį iki 23 valandos, tad mano rezervacija su pinigais tiesiog nuėjo šuniui ant uodegos. Ir ką? Ir nieko.
Kadangi buvo jau pusė keturių ryto, tad nudardėjau tiesiu taikymu į oro uostą. Porą ilgų valandų palaukiau už jo durų, nes jis pats buvo uždarytas, ir, pagaliau atsivėrus jam, suvokiau, kad tuoj prasidės registracija į skrydį į Lietuvą. Ten, kur traukiniai visada išvyksta laiku, nepaisant mašinistų kaprizėlių.
Jei kas būtų man prieš tai pasakęs, kad tokie dalykai gali rutuliotis Prancūzijoje, tai būčiau aš jam pirštą prie smilkinio pasukinėjęs, bet kai susidūriau su ta realybe, tai tiesiog tapo koktu skaityti tokių kaip toji Jūratė iš Kauno straipsnius.
Siūlyčiau Jums palyginti mano nepatogumus ir nemalonumus, patirtus Prancūzijoje, ir, mano akimis žiūrint, tuščią bambėjimą apie lakstymą po Vilniaus geležinkelio stotį. Ir dar tos mantros apie puikią sistemą Vakarų Europoje kartojimą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
