Prieš daugiau nei trylika metų, dar studijuodamas magistrantūroje, susipažinau su pirmakurse studente, kurią įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Tą atsitiktinės pažinties vakarą mes labai ilgai kalbėjomės. Mane sužavėjo jos kuklumas, paprastumas, labai didelės akys ir, žinoma, grožis. Tą patį vakarą pirmą kartą smulkutę mergaitę pabučiavau, paėmiau už rankos ir jau nebenorėjau paleisti.
Manau, kad ir Ji mane pamilo labai greitai. Už ką? Tikriausiai už tai, kad kai noriu, moku labai gražiai elgtis.
Taip ir užsimezgė mūsų meilė. Jau kitą rudenį mes apsigyvenome kartu. Ji, prieš eidama į paskaitą, paruošdavo man, dar miegančiam, pusryčius. Kadangi magistrantūroje paskaitų buvo nedaug, tuo metu gyvenau gana lengvą, netgi, galima sakyti, tinginio gyvenimą.
O mano draugė sugebėjo gerai mokytis, ruošti maistą, tvarkyti kambarį. Kartu leisdavome daug laiko, savaitgaliais važiuodavome arba pas mano, arba pas Jos tėvus.
Bet tikriausiai jau nuo pirmų metų buvo ir nemažai dramų, kurios praktiškai visos susijusios su visai nepagrįstu mano pavydu ar kitomis mano blogomis savybėmis. Žodžiu, dėl visų konfliktų būdavau kaltas aš, bet Ji kantriai viską priimdavo ir, kaip dabar suprantu, gniaužė savyje.
Po metų mūsų draugystės, aš baigiau studijas ir suplanavau išvykimą Angliją. Vieneriems metams – padirbėti pagal specialybę, įgyti patirties. Išsiskyrimas abiems buvo labai sunkus. Anglijoje man nepatiko, negavau to, kas buvo žadėta, todėl dar pirmą savaitę išvykau pas draugus į Londoną dirbti statybose.
Iškart supratau ir nusistačiau, kad be Jos čia išbūsiu neilgiau negu keturis mėnesius. Mes labai daug bendravome žinutėmis, nežmoniškai Jos ilgėjausi. Net buvome sugalvoję, kad Ji stabdys studijas ir atvyks pas mane, bet paskui šios minties atsisakėme.
Iškentęs keturis mėnesius, užsidirbęs šiek tiek pinigų, grįžau tiesiai pas Ją į Kauną. Ji mane pasitiko, atsivežė į savo išpuoštą kambarį, kuriame laukė skani vakarienė. Tai buvo neapsakoma akimirka, kai aš ją vėl galėjau apkabinti, pabučiuoti, jausti. Tada pasakiau sau, kad daugiau niekada Jos nepaliksiu, niekada neskaudinsiu.
Deja, tai truko neilgai.
Mes gyvenome kartu, Ji studijavo, aš įsidarbinau Kaune, bet dar tais pačiais metais vėl pradėjau ją skaudinti savo elgesiu. Dar po metų, aš jau dirbau gimtajame mieste, o Ji atvykdavo pas mane savaitgaliais. Bet santykiai buvo įtempti, nes aš Jos paprasčiausiai nevertinau, nesuvokiau, kaip Ji stipriai mane myli, kiek dėl manęs aukoja...
Atėjo 2005 metų sutikimas, po kurio šventimo, tiksliau, mano „peršventimo“, aš labai Ją įskaudinau. Ji buvo pasiryžusi grįžus į Kauną man pasakyti, kad tarp mūsų viskas baigta. Tikriausiai likimas lėmė, kad tuo pat metu paaiškėjo, jog Ji laukiasi.
Tada aš pasielgiau dar baisiau. Kaip bailys pasiūliau Jai pasidaryti abortą. Aišku (ačiū Dievui ir Jai), Ji nesutiko, pasakė, kad užaugins vaikelį pati. Tada aš supratau, kad negaliu Jos palikti ir mes nusprendėme tuoktis.
Įvyko gražios vestuvės. Tie metai Jai buvo studijų baigimo, todėl su pilvuku važinėdavo traukiniu į Kauną, o savaitgaliais grįždavo pas mane. Per vasarą remontavome tėvų butą. Kaip dabar atsimenu, kai Ji jau aštuntą mėnesį nėščia dažė radiatorius.
Rugsėjo mėnesį Ji man padovanojo labai gražų, sveiką sūnelį. Pirmą kartą buvau toks susijaudinęs, tai – neapsakomas jausmas. Tiesa, gimdymas buvo nelengvas – sąrėmiai prasidėjo apie 6 val. ryte, o pagimdė po 21 valandos. Tačiau Ji laikėsi didvyriškai, neprašė jokių nuskausminamųjų ir pan.
Iš pradžių dar grįžome pas mano tėvus, bet po savaitės ar dviejų jau gyvenome bute savarankiškai. Aš dirbau, Ji augino sūnelį. Vertėmės gan sunkiai, todėl sausio mėnesį nusprendžiau dar kartą pabandyti laimę užsienyje. Sąlyga buvo tokia: išvykstu mėnesiui, o jei užsikabinsiu, tada nusivešiu ir šeimą. Užsikabinti nepavyko, bet tas mėnuo buvo dar sunkesnis, nei Londone, nes jau ilgėjausi dviejų man brangiausiu žmonių. Gaila, kad tai suprasdavau tik būdamas labai toli.
Taigi grįžau ir vėl tęsėsi rutina.
Augindama sūnelį, žmona neakivaizdžiai studijavo magistrantūroje. Sūneliui pradėjus lankyti darželį, žmona pradėjo dirbti pagal savo specialybę. Taip ir gyvenome. Tęsėsi mano priekabės, ignoravimas, skaudinimai, laiko leidimas su draugais, o ne savo šeima.
Aišku, būdavo ir gražių akimirkų... manau, kad mes gyvenome, kaip tradicinė lietuvių šeima.
2011 metais nusprendėme susilaukti antro vaikelio, kuris turėjo sutvirtinti mūsų šeimą. Ji, aišku, labai norėjo dukrytės, tačiau aš visada sakiau, kad bus berniukas. Pradėti vaikelį lengva nebuvo, bet mums pavyko, ir 2013 metų sausio mėnesį mamytė mums padovanojo dar vieną gražų sūnelį ir broliuką. Buvome tikrai laimingi, bet rutina tęsėsi, o didžiausios nelaimės prasidėjo tą pačią vasarą. Dėl visko vėl buvau kaltas tik aš.
Aš mažai būdavau namuose, vis užsiėmęs visuomeninėms veikloms, tiesa, dar namo statybomis, prie kurių Ji taip pat daug prisidėdavo. Bet šeimai laiko nebuvo, kaip Ji sakydavo: „Tau rūpi visi kiti, tik ne mes“. Ir visą tą laiką Ji siuntė man labai daug ženklų, kaip Ji laukia manęs grįžtančio į šeimą, mylinčio Ją ir berniukus. O aš visa tai ignoravau.
Man atrodė, kad niekas niekur nedings, kad natūralu, jog Ji visada bus šalia. Tikėjausi padaryti karjerą o jau tada, kaip ji sakė, grįžti mylintis.
Tiesa, visą tą laiką, Ji ne tik vaikus augino ir namus tvarkė, bet dar ir dirbo. Ji visada man buvo pati gražiausia, labai gera, darbšti, kukli, atsidavusi man ir šeimai, bet kažkodėl aš niekad Jai to nesakiau.
Taigi, praėjusį sausį Ji man pasakė, kad nori skyrybų. Tai buvo jau ne pirmas kartas, tad aš nesijaudindamas sutikau. Tik kai supratau, kad jos ketinimai labai rimti, išsigandau ir puoliau atsiprašinėti, prisiekinėti, kad pasikeisiu. Ji manimi nepatikėjo ir birželį išsikraustė.
Dar mėnesį kažkaip laikiausi, galvojau, pailsės nuo manęs ir susitaikysim, bet kai rugpjūčio pradžioj supratau, kad greičiausiai praradau Ją visam laikui... aš pasikeičiau per naktį.
Jūs tuo turbūt nepatikėsit, nepatikėjo ir Ji. Ir iki šiol netiki.
Aš suvokiau, kad Ji buvo, yra ir bus vienintelė tikroji mano gyvenimo meilė. Aš suvokiau, kaip noriu būti tik su Ja ir berniukais, kaip man be Jų trijų nieko daugiau nebereikia, visiškai nieko. Dabar aš beveik kasdien, kai tik Ji leidžia, važiuoju pas savo vaikus, leidžiu su jais laiką.
Ir leidžiu teisingai, ne taip, kaip seniau, kai gulėdavau prie TV ir sakydavau, kad nesimaišytų. Dabar su vyresnėliu daug kalbamės, bendraujam, aš jo mielai išklausau, o mažąjį mokau naujų žodžių, skaičiuoti, labai daug vaikštom, žaidžiam kieme. Ruošiu valgyt, plaunu indus, tvarkau Jų namus, nes man tai patinka, o ne tam, kad padaryčiau Jai įspūdį.
Deja, Jai to jau nebereikia. Ji nebejaučia man nieko, kaip pati sako: „Esu sau šlykšti, kad visiškai tau nieko nejaučiu...“. Ji nesako, kad niekada man neatleis, kad niekada nesugrįš jausmai. Bet ir neslepia, kad gali pamilti kitą. Nebenori šia tema su manim kalbėtis. Ji teisi, daug metų, o ypač paskutinius pusantrų Ji gyveno dėl manęs ir berniukų, pavargo, dabar nori pagyventi dėl savęs.
Skirtis visiškai nenoriu, bet sutinku su Jos teiginiu dėl oficialių skyrybų: kad tik tada aš suprasiu, suvoksiu, kad Ji man nebepriklauso. Ir jeigu mes susitaikytume, o aš vėl paslysčiau, Ji be jokiu suvaržymų iškart galėtų mane palikti. Todėl man tas „antspaudas pase“ visai nereikalingas, jei tik ši sąlyga leis Jai pabandyti manimi patikėti.
Dabar mano vienintelis troškimas – būti su savo šeima, duoti jai viska, ką galiu ir dar daugiau, leisti kuo daugiau laiko su Jais trim, būti dėmesingam, mylinčiam, išklausančiam, padedančiam, supratingam vyrui ir tėvui. Aš dabar gyvenu pas tėvus, bet jaučiuosi benamis, nes nei tėvų namai, nei statomas namas, nei jokia kita vieta man nebus namais, kur nėra mano gyvenimo meilės ir mano berniukų.
Taigi vyrai... ir moterys, kuriems ši situacija yra pažįstama... Gerai pagalvokit, kaip elgiatės su sau brangiausiais žmonėmis ir kaip turėtumėte elgtis, kad paskui netektų gailėtis.
O aš stengsiuosi toliau, atgailausiu, savo elgesiu, dėmesiu ir darbais įrodinėsiu, kad pasikeičiau visam laikui, toliau prašysiu ir Dievo pagalbos.
Suvokiau, kiek sukėliau Jai skausmo ir visą likusį gyvenimą, norėdamas išpirkti kaltę, darysiu Ją laimingą. Ir tikiu, kad Ji man atleis, viską pamirš, pamils naująjį mane ir mes būsim laiminga šeima. Tik po šio sukrėtimo aš supratau, kad tikra meilė yra, ir kad galima mylėti žmogų iki pat senatvės.
Aš žinau, kad Ji yra tas žmogus.
Atleisk man.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
