Trumpai apie mane: augau vaikų namuose, pas globėjus, nes motina buvo mėgėja išgerti. Išvažiuodavo ir negrįždavo namo paromis, niekad manimi, sesėm bei broliu nesirūpino – nežinom nė vienas, kas yra mylinti mama ir graži vaikystė.
Taip likimas lėmė, kad būdama jauna tapau mama – vieniša mama, tačiau tuo džiaugiuosi. Juk vaikai – gyvenimo laimė ir džiaugsmas.
Viskas prasidėjo nuo to, kad Lietuvoje sunkiai gyvenau, ir gavau pasiūlymą važiuoti dirbti į Vokietiją, į turkišką barą. Nedvejodama sutikau!
Kita bėda – neturėjau kam palikti vaikų. Draugė sutiko mėnesį juos pažiūrėti, kol mano motina išeis iš darbo, kad pasiimtų mano sūnų su dukra pas save.
Kodėl juos palikau savo motinai? Iš tiesų maniau, kad ji tvarkosi gyvenimą. Būdavo, kad išgeria labai retai, bet ne paromis, turi vyrą naują, bendrą sūnų. Maniau, kad ji ne tokia, kokia buvo anksčiau.
Na, ir prasidėjo tada viskas. Dažnai skambindavau vaikams, bet motina vis sakydavo, kad lauke žaidžia, miega ar kažką kitą daro, rasdavo vis kažkokią priežastį jų nepakviesti. Siųsdavau pinigėlius vaikams dukart per savaitę – maistui, žaislams, viskam, ko tik jie nori.
Vieną kartą parašė sesuo į mano feisbuko paskyrą, kad pas motiną lankosi vaikų teisės... Nustebau, nes motina niekada nieko neužsiminė apie tai. Nepilna savaitė praėjo, vėl pylėsi žinutės, kad važinėja vaikų teisės bei policija... Skambinau, skambinau ir skambinau, bet motina nebendravo – išjungė telefoną.
Po trijų mėnesių važiavau į Lietuvą pasiimti vaikų pas save. Ir savaitė prieš mano kelionę į Lietuvą likau šokiruota – patikėkit, nežinojau nė ką daryti, nė kaip elgtis darbe: negalėdavau susikaupti, verkiau darbe būdama. Viršininkas klausdavo, kas per bėdos, bet nepasakodavau jam nieko. Sužinojau iš aplinkinių, kad turiu per 10 dienų pasiimti vaikus, kitu atveju jie bus išvežti į vaikų namus.
Kodėl?
Pasirodo, visus pinigus, kiek siųsdavau, pragerdavo motina su savo kompanija. Sugyventinis taip pat neatsisako išgerti kartu. Vaikus mušė taip, kad žmonės su gyvuliais tvarte gražiau elgiasi. Mušdavo diržu, laidais, šlepetėmis per visą kūną, nežiūrėjo, kur muša, nes buvo neįdomu. O mušdavo iš jėgos. Vaikai miegodavo ant grindų, sūnų motinos vyras uždarydavo į sandėliuką kai sūnus neklausydavo, valgyt duodavo arba ne, matyt, kaip nuotaika būdavo.
Grįžau į Lietuvą, pasiėmiau vaikus, man už kelių valandų reikėjo išvažiuoti atgal – toks buvo bilietas. Aš šoke buvau – nelinkiu nė vienai mamai pamatyti ir pergyventi to – sūnus mėlynas, pas dukrą buvo žymės nuo diržo, purvini abudu, nemaudyti nežinau kiek laiko, rūbai visi prasmirdę.
Mergaitę kalbinau, nekalba, bijo, teta mane vadina. Jai trys metai bus kitą mėnesį, o ji nekalba. Buvom pas daktarus, papasakojau istoriją, pasakė trumpai: trauma, gali būti visam gyvenimui, bijo kalbėt. Norės – kalbės, norės – ne...
Sūnus pasakoja kiekvieną dieną, kaip juos skriaudė. Nepamiršta siaubo tuose namuose. Sūnus sako: „Sesė verkdavo mamos, tai ir mušdavo, kad teta, o ne mama.“
Patikėkit, klausau ir net per širdį eina, kaip močiutė gali taip su anūkais elgtis. Kas per beširdžiai žmonės yra? Visada sakau: Dievas atlygins jiems už mano vaikų skausmą tuose namuose.
Parašiau motinai: „Kaip drįsai su vaikais elgtis?“ Tai gynėsi, kad vaikas viską meluoja, nemušė niekada, žiūrėjo kuo puikiausiai. Bet juk vaikas negali sugalvot tokių baisybių? Plius, mušimo žymės, mėlynės – savo akimis pamačiau, kaimynų skundai, baisu.
Su motina daugiau nebendrauju, man ji – svetima moteris, daugiau nieko. Pasimokiau, kad niekam negaliu jų palikt, niekam. Visą laiką galvoju, ką jie išgyveno be manęs būdami, vieni. Kas guodė juos? Niekas, juk manęs šalia nebuvo...
Bet esu laiminga, nes dabar jie su manimi – padedu jiems viską pamiršt: ir tuos žmones, ir tuos namus. Noriu patarti ir kitiems tėvams: nepalikite savo mažylių niekam, nes niekas jų nežiūrės geriau už mus.
Pamiršau paminėti, kad (motina-Red.) norėjo mano vaikų globą susitvarkyt savo vardu, pasakiusi buvo ne vienam žmogui, kad atsiunčiau vaikams 50 litų ir nesirūpinau daugiau. Tai sužinojau iš sesers. Sesei sakiau, kad turiu visus čekius kaip įrodymą, kad vaikais rūpinausi, nepalikau likimo valiai.
Nuteis žmonės mane ar nenuteis – parašiau jums dėl to, kad priešui nelinkėčiau, kad su jo vaikais taip kas elgtųsi. Patikėkit, kaip sunku būna pačiai tuo metu...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
