Norėčiau pakalbėti apie nuolatines pinigų rinkliavas. Auginame du pradinukus. Dukra pradėjo lankyti pirmąją klasę, sūnus ketvirtąją. Tam, kad galėtume vaikus išleisti mokytis pinigus pradedame taupyti tuoj po Naujųjų metų, o ir tai nežinau, kaip sugebėtume išsiversti be dosnios senelių pagalbos. Vieni nupirko dukrai kuprinę, kiti prisidėjo perkant mokyklines prekes.
Būtinų dalykų sąrašas kasmet vis ilgėja – sportinė apranga, avalynė sportavimui, bateliai persiauti, uniformos (ne pats dailiausias švarkelis beveik pora šimtų litų), specialūs šokių bateliai. Galėčiau vardinti ir vardinti, visi tėvai puikiai žino, kad, norint suruošti vaiką, be apvalios triženklės sumos vargiai beišsiverstume.
Už visa kita mokame patys, medžiojame nuolaidas. Šiais metais, išleisdami du vaikus, kreipėmės į seniūniją prašydami paramos, tačiau mūsų pajamos viršijo reikiamą skurdo ribą net dešimčia litų, tad už viską mokėjome patys. Tačiau vos tik pravėrus mokyklos duris, paties pirmojo tėvų susirinkimo metu vėl prasideda piniginės rinkliavos. Pinigai renkami ne tik pratyboms. Beje, šiemet sumokėjome kone keturias šimtines už visas dviems pradinukams būtinas pratybas. Tokios sumos mūsų šeimai pragyvenimui užtektų kone dviems savaitėms. Pinigai renkami klasės fondui ir suma, kurios reikalaujama, nėra tokia jau nekalta – nuo penkiasdešimties iki šimto litų (beje, atiduoti pinigus reikalaujama jau rugsėjo mėnesį). Renkami pinigai žaliuzėms, klasės remontui, ekskursijoms. Prailginta grupė, kuri veikia mokykloje, taip pat kainuoja.
Jei to negana, pridursiu, kad nepaprastai aktyvus ir išskirtinai iš pasiturinčių tėvų sudarytas tėvų komitetas nepasigėdija kasmet prašyti pinigų dovanoms mokytojai. Progų yra net kelios – mokytojo diena, Kalėdos, mokytojos gimtadienis. Vien gėlėmis sveikinti pedagogę kažkaip nepatogu ar nemadinga. Į nedrąsius siūlymus baigti tuos nuolatinius dovanojimus, tėvai reaguoja pasyviai. Niekas nenori ginčytis ar bartis su klasės tėvų elito atstovais. Kur kas paprasčiau yra sumokėti, nei vėliau apie save klausytis nemalonių paskalų ir priekaištų.
Paskaičiavusi, kiek per metus mūsų šeima išleisdavo vienam vaikui, o dabar ta suma dar padvigubės, supratau: privalomas nemokamas švietimas – tik popieriuje. Tik nesuprantu, kodėl švietimo ir mokslo ministerijai ir kitiems valdininkams tai visiškai nerūpi? Žinoma, rinkliavos nėra privalomos, bet kaip turėtų turėtų jaustis vaikai, kai mokyklose nėra net nupirkto tualetinio popieriaus? Nešiotis kuprinėje ruloniuką?
Pirkome ir arbatinuką, ir vaistinėlę, ir klijuotę stalams užtiesti, kad dailės pamokose neaptepliotų stalų, ir dažus sienoms, ir dažus palangėms... Visų pirkinių net neišvardinsiu. Muilą, ir tą į klases perka susimetę tėvai. Žinote, o juk popieriaus, būtino kopijavimui, mokykla taip pat neturi. Vėl susimetę perkame mes. Jei neperkame, tada už kiekvieną kopiją reikia mokėti pinigus, o mokytojos kišenė taip pat ne bedugnė.
Nesuprantu, ar Lietuvos valstybė tokia nusigyvenusi, ar tiesiog niekam neįdomu, koks brangus yra nemokamas mokslas?
Nedrąsiai pasvajojau – o jei taip paėmus, nurėžus Seimo nariams kanceliarinėms lėšoms skirtus pinigus ir išdalinus susidariusią sumą visoms skurstančioms mokykloms? Manau, užtektų aprūpinti visomis reikiamomis priemonėmis kelis šimtus mokyklų ir dar liktų. Rimtai pagalvojus, kiek šratinukų ir popieriaus per mėnesį gali sunaudoti vienas, ištisai posėdžiaujantis valdininkas?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
