Žinojau, jog Lietuvos aktorinio mokykla labai stipri ir net neabejojau profesionaliu jos parengimu, bet stoti nusprendžiau į užsienį. Nes kol dar esu jauna, tai studijos tikriausiai yra vienintelė mano galimybė pamatyti pasaulio. Pasirinkau Angliją, nes tikrai gerai mokėjau anglų kalbą. Įstojau į menų akademiją mažame miestelyje prie vandenyno — Bornmute.
Studijų metai buvo nepaprasti, bet jiems pasibaigus aš grįžau į Lietuvą. Buvau išsiilgusi namų, be to, norėjau užsienyje gautą išsilavinimą pritaikyti savo šalyje. Bet didžiausias sunkumas grįžus pasirodė... Susirasti darbą. Visi mano kursų sertifikatai, vaidmenys gyvenimo aprašyme ir bakalauro diplomas pasirodė tinkami tik teatrų direktorių užpakaliams nusivalyti. Niekas aktorinio išsilavinimo, įgyto užsienyje, nelaikė tikru ar ko nors vertu.
Galiausiai šiaip ne taip — ir dar per pažįstamą — įsidarbinau mažiausiame miesto teatre. Visą teatriuką sudarė gal dešimt darbuotojų, dvi viena už kitą mažesnės salytės ir du nedideli grimo kambariai — vienas moterų, kitas vyrų. Ir rūkomasis, kuris tuo pačiu buvo ir šluotų sandėliukas. Maniau, kad tokioje kamerinėje aplinkoje visi bendrausime kaip šeima. Kur tau.
Stengiausi visiems būti maloni, bet kolegės moterys nuo pat pirmos dienos manęs nemėgo. Buvau maždaug dvidešimt metų už jas visas jaunesnė — vienintelė jauna aktorė kolektyve — tad galiu suprasti konkurenciją ir baimę, kad į tavo vietą ateina kitas, bet juk į niekieno vietą aš nesikėsinau!
Moteriškės būdavo malonios man į akis, o už akių apkalbinėdavo. Kai norėdavau siūlytis naujam vaidmeniui, įtikinėdavo, kad aš jam netinkama ir apskritai nelabai verta. Galiausiai viskas priėjo iki tokio absurdo, jog prieš pat grimuojantis dingdavo mano pudra ar segtukai!
Vyrai irgi nebuvo geresni. Režisierius nuolat darydavo dviprasmiškas, tarsi seksualines užuominas, o direktorius vis mažino honorarus už spektaklius. Jeigu tarp kurios artistės ir manęs kildavo atviras konfliktas, papeikimus gaudavau aš.
Paskutinis lašas buvo kai spektaklio metu, scenoje mane fiziškai pastūmė kolegė. Supratau, kad mano savigarba verta daugiau, o šitas teatras — kiemo lygio. Išėjau, neišdirbusi jame nė sezono.
Kadangi darbą padoriame teatre gauti pasirodė neįmanoma, teko grįžti į Angliją. Vėl gyvenu Bornmute ir laisvai samdoma dirbu su įvairiais projektais. Filmuojuosi trumpametražiniame kine, vaidinu keliuose spektakliuose, neseniai pasirašiau sutartį nedideliam miuziklui. Čia mane gerbia kaip žmogų, ir kaip profesionalę.
Tad nesiskųskite, kad žmonės bėga iš Lietuvos ir, esą, išduoda valstybę. Norėjau gyventi ir dirbti čia — pasirodo, profesionalai niekam nereikalingi. O pletkų boba, kišančia kitiems pagalius į ratus, vardan minimalios algos aš tikrai nesiruošiau tapti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
