Lietuvos rusė pakraupo nuo Maskvos chamų ir Rusijos provincijos

Kai buvau maža, tėvai nuvedė į rusų mokyklą, nors man visada labiau patiko draugauti su lietuvėmis. Jos nebuvo tokios rėksmingos, kaip mano pusseserės rusės, ir nesišaipė, jeigu netaisyklingai ištardavau kokį lietuvišką žodį.

Autorę nemaloniai nustebino grubus žmonių bendravimas Maskvoje ir provincijos apsileidimas bei skurdas.<br>V.Ščiavinsko asociatyvioji nuotr.
Autorę nemaloniai nustebino grubus žmonių bendravimas Maskvoje ir provincijos apsileidimas bei skurdas.<br>V.Ščiavinsko asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lena Prudnikova

2014-09-23 20:12, atnaujinta 2018-01-29 22:53

Dabar esu ištekėjusi, už ruso. Namuose mes kalbamės lietuviškai, nes jis lankė lietuvišką mokyklą ir dėl to visai nesigaili: turi gerą darbą ir moka taisyklingai rašyti. Aš irgi moku, bet išmokau ne mokykloje, nes lietuvių kalbą mums dėstė atsainiai ir, tiesą pasakius, visai nereikalavo, kad išmoktume.

Tačiau uošviai staiga tapo Rusijos patriotais, nors paskutinį kartą ten buvo prieš 30 metų. O aš apskritai nebuvau buvusi – pirmą kartą į Maskvą nuvykau šiemet. Niekada nebuvau vienoje vietoje sutikusi tiek chamų: mane aprėkė oro uoste, geležinkelio stotyje, parduotuvėje ir net viešbutyje.

Žmonės stumdosi, kalba pakeltu tonu, dėsto pašaliniams apie meilę (Vladimirui-Red.) Putinui ir visai neįsivaizduoja, kaip jie atrodo iš šalies - varganos šalies pseudopatriotai, kuriems nė galvon nešauna, kad aplinkinėse šalyse žmonės gyvena daug ramiau ir nėra taip negatyviai nusiteikę vienas kito atžvilgiu.

Pamaniau, jog nesugebėčiau prisitaikyti, jeigu likimas netyčia nusviestų į tą man svetimą šalį – grubių ir chamiškų žmonių minią.

Dar daugiau mane prislėgė provincija. Su pažįstamais važiavome į kaimo vietovę netoli Jaroslavlio. Negalėjau atsistebėti apleistais laukais, kuriuose nesimatė nei karvių, nei fermų. Nakvojome rusiškoje „dačioje“, šiek tiek primenančioje sodo namelį. Vakarienei sugalvojome ko nors nusipirkti kaimo parduotuvėje, bet ten buvo tik žuvies konservų ir degtinės, o šalia – krūva girtuoklių. Jie iš karto atskirdavo, kad aš ne vietinė, nors aš net nepravėriau burnos.

Ten nenutiko nieko bloga, bet bendra atmosfera buvo slogi: geriantys žmonės ir „patriotinės“ kalbos apie tai, kad Putinas parodys Amerikai jos vietą. Padedamas tų girtų tarbaklynių?

Bet iš tiesų noriu papasakoti ne apie Rusiją, o apie mus, rusakalbius, gimusius Lietuvoje.

Nemanau, kad Rusijai reikia mūsų paramos, padedant įgyvendinti jos gigantiškus siekius prispausti kitas šalis. Gal mes ir nesame lietuviai, bet tikrai nesame ir tie rusai, kaip mus įsivaizduoja plačioji „tėvynė“, apie kurią neturime žalio supratimo.

Mažai jos mačiau, bet ji nepasirodė man artima. Nuolat pagalvoju, jog Lietuvos rusai išloštų daug daugiau, jeigu noriau asimiliuotųsi: mokytųsi lietuvių kalbos, leistų vaikus į lietuviškas mokyklas, domėtųsi Lietuvos istorija ir mintinai išmoktų, kiek kruvinų pėdsakų paliko įsibrovę į Lietuvą.

Didžioji rusų tauta (ta, kuri kūrė literatūrą, muziką, baletą) nenukentėtų, nes Rusijoje gyvena milijonai žmonių, o mes nieko neprarastume, nes mūsų mentalitetas jau kitoks – laisvų žmonių, o ne Putino garbintojų.

Man visai nepriimtinas nei dabartinės Rusijos šovinizmas, nei jos pastangos gelbėti rusakalbius. Manęs nereikia gelbėti: puikiai jaučiuosi Lietuvoje ir tikrai geriau suprantu lietuvius, nei rusus iš už sienos.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.