Mes su vyru abu esame krikštyti, nors tikrais dorais katalikais niekaip negalėtume vadintis. Į bažnyčią nevaikštome, nepasnikaujame, Velykos ir Kalėdos mūsų šeimose jau seniai prarado sakralinę prasmę, teliko įprastais giminės susiėjimais, kur galima išgerti, pasimatyti ir perskaičiuoti pasikeitusį giminaičių skaičių.
Kunigo, kaip dvasinio ganytojo, vaidmens bent jau Lietuvoje aš nesuprantu. Kiek teko bendrauti su šios kategorijos žmonėmis, turiu pasakyti, paliko man gana slogų įspūdį. Dažnas kalba ne apie dvasios išganymą, o apie pinigus. Krikšto, Pirmosios komunijos ir kiti sakramentai jau kadaise virto būdu pinigams uždirbti. Iš celibato kunigai seniai šaiposi, ramiai turi pašonėje po sugyventinę, o kai kurie net ne po vieną. Važinėja naujais automobiliais, nespjauna į kitus gyvenimo malonumus, nevengia skanaus maisto ir alkoholio...
Kada paskutinįsyk buvau išpažinties, jau neatsimenu, o ir netraukia atsiklaupus šnabždėti standartinių nusižengimų. Nemanau, kad norėčiau ir galėčiau atskleisti kunigui tai, kas mane tikrai slegia ir neramina. Kažkada, kai nebuvo psichologų, tokia iškrovos ir išsikalbėjimo forma be abejo palengvindavo sielos kančias, bet dabar jau seniai prarado savo aktualumą. O dėl maldos, tai manau nuoširdžiai meldžiantis būsi išgirstas ir namuose.
Susituokėme bažnyčioje, atidavėme duoklę to labai pageidavusiems tėvams ir uošviams. Bet kai gimė vaikas griežtai nusprendėme jo nekrikštyti.
Vaikelis buvo labai lauktas, vienintelis taip trokštamas anūkas ir štai toks nemalonus akibrokštas iš mūsų pusės! Šis mūsų sprendimas giminaičių buvo priimtas beveik kaip silpnaprotystės ženklas. Pagrindiniai argumentai, kuriais mus bandoma priremti prie sienos – reikia, tokios tradicijos, kaip gi jis dabar nekrikštytas, pas mus taip nepriimta.
Ir mano mama ir anyta susivienijo šioje kovoje (tai vienintelė teigiamybė, nes anksčiau šnairuodavo viena į kitą ir sutarė, švelniai tariant, tikrai ne kaip). Nors puikiai žino, kad mūsų sprendimas rimtas ir galutinis, jos nenurimsta ir nepasiduoda. Viena nupirko brangiausius krikšto drabužėlius, kita rado net keletą kandidatūrų tiems, kas galėtų tapti krikšto tėvais. Susitikus tuoj pradeda kalbą apie krikštynas ir nepamiršta apie tai priminti pokalbyje telefonu. Siūlo čia vieną, čia kitą bažnyčią „labai gražioje vietoje“, žada apmokėti visas išlaidas, suruošti didžiausią balių, kad tik viskas būtų „kaip pas žmones“.
Jokie mūsų argumentai apie tai, kad nei mes, nei mano tėvai, nei vyro tėvai nesame karštai tikintys, kad paaugęs vaikas gal būt nenorės rinktis katalikybės jų neįtikina. Prašymus ir malonius įkalbinėjimus pamažu keičia grasinantis tonas.
Jei krikštynos nebus suorganizuotos artimiausiu metu, galime susigadinti santykius ne tik su tėvais bet ir su tolimesniais giminėmis, kurie viską žino ir, savaime suprantama, griežtai palaiko vyresniosios kartos pusę.
Mano mama įniko be perstojo zyzti, paskambina ir kapsi, kapsi ir kapsi ant smegenų. Įsivaizduokite kaip smagu – grįžta iš darbo pavargęs vyras, o čia uošvė su savo litanijomis. Ir aš, visą mielą dieną besirūpindama sūneliu vakarais vos pavelku kojas.
Bandžiau nekelti telefono, kur ten. Skambina tol, kol atsiliepiu, ir dar tenka išklausyt paverkšlenimus apie tai, kaip ji susijaudino negalėjusi mums prisiskambinti. Maža kas? Gal gaisras gal potvynis, gal anūkas susirgo...
Anyta paskelbė tikrų tikriausią boikotą, šnekina tik anūkėlį, į mus nekreipia dėmesio lyg būtume tuščia vieta. Kol kas, kol naujame bute vyksta remontas, gyvename pas ją. Patys galite suprasti kaip „nuostabu“ gyventi su žmogumi, dienų dienas demonstratyviai nepraveriančiu burnos.
Pyktis ir konfliktuoti mes nenorime, tačiau ir nusileisti taip pat. Galite vadinti mūsų elgesį egoistišku, kvailu užsispyrimu, bet stengiamės laikytis iš paskutiniųjų. Dabar tai jau tikrai principo reikalas.
Vyras kartais karčiai pajuokauja, kad, sutikę krikštyti sūnų, turėsime susitaikyti su tuo, kad jį ir augins močiutės taip, kaip joms atrodo tinkama. O mudu, neturėdami jokios balso teisės, tik klapsėsime akimis, klausydami nurodymų, kaip mums reiktų elgtis.
Žinoma, mylime savo tėvus, esame jiems už viską dėkingi. Už tai, kad padeda, už tai, kad išaugino mus padoriais, dorais žmonėmis. Tik nežinau, ar tai priežastis pataikauti nusistovėjusioms normoms ir sustabarėjusioms tradicijoms.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
