Važiuokite ten būtinai. Visų pirma tam, kad išmoktumėte dirbti, kad suprastumėte, už ką apskritai pinigai žmonėms mokami. Išvažiavusieji taip pat dažnai pasidalina patirtimi, tačiau ji retai būna spalvinga ir optimistiška: žmonės dirba po 12-14 valandų ir dažnai – pačius juodžiausius darbus.
Be abejo, užsidirba gerą atlyginimą, kuriuo vasarą grįžus į Lietuvą galima prieš kaimynus pasipuikuoti, išdidžiai galvą iškėlus Palangos Basanavičiaus prospektu pražygiuoti. Žiūrėkit – aš jau prakutęs, aš jau nebe eilinis tūlas Jonas iš periferinio Lietuvos kaimo, aš jau ponas, užsienių matęs.
O man taip norisi pasakyti tiems, kurie vis dar laiko save lyg aukso luitą pririšę prie šventos Marijos žemelės čia, Lietuvoje: „Jei jūs dirbtumėte čia, Lietuvoje, taip, kaip dirbate ten – jūs uždirbtumėte dar daugiau. Tačiau kol nenuvažiuojate, kol neatsiduriate ant bedugnės krašto, tol nesuprantate, kokie veltėdžiai ir rėksniai esate.“
Kad būtų vaizdingiau, pateiksiu kelis realius pavyzdžius.
Nesu didelė turtuolė ir nei savo, nei paveldėtų pinigų kapšo tikrai neturiu, tačiau butą pasiremontuoti sau leisti galėjau. Pasikviečiau patį geriausią, draugų draugų rekomenduotą meistrą ir užsisakiau naują virtuvę. Jau pirmąją užsakymo dieną sumokėjau meistrui „iš garažiuko“ Gediminui avansą – lygiai pusę virtuvės sumos. „Nes, nuuuu, taip pas mus įprasta“, – kasydamasis seniai neplautą galvą pasakė Gediminas – kitaip ponas darbo nesiims. Na, taisyklės ir garažuose taisyklės, ką padarysi... Pinigus sumoku. Kvito negaunu.
Nei pono Gedimino pavardės, nei įmonės (jei tokia apskritai yra) pavadinimo tuo metu dar nežinojau. Juk pasitikėti – taip pat būtina sąlyga, juk draugai rekomendavo.
Po užsakymo mėnesį stulbinančiai tylu. Paskambini, pažeria daug pažadų, tačiau greit ir vėl tylu. Pagaliau, po trijų mėnesių, sumontuoja dalį virtuvės. Per tą laiką buvo labai daug pažadų, juos skaityti bus tikrai neįdomu.
Finalas – dabar, po penkių mėnesių, vis dar turiu tik dalį virtuvės, nes brangiausio elemento ponui Gediminui, matomai, rankos nekyla gaminti. O gal tikisi, kad mano kantrybė baigsis ir užsakysiu jį kitur? Dabar atsakykite: ar taip dirbdami Airijoje ar Vokietijoje jūs užsidirbsite? Ar nebūsite pasiųsti velniop su visomis savo paslaugomis? Žinoma, ten jūs dirbate kitaip, bet tai kodėl nepabandote pagal tuos pačius standartus dirbti čia?
Turbūt dauguma pasakys: „Durna boba, kad kreipėsi pas garažiuko meistrą.“ Ir jūs visiškai teisūs.
Karčios patirties pamokyta, buto vidaus duris jau užsakinėjau įmonėje, kuri turi filialus trijuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, o Vilniuje – net du.
Užsukau į tą, esantį Vilniuje, parduotuvėje „Mada“. Sudarėme sutartį, sumokėjau du trečdalius sumos. Ir pradėjau kantriai laukti tų šešių savaičių, po kurių turėsiu naujas duris. Ir ką jūs sau manote? Laukiu jau 10 savaičių. Mano laiškai ir skambučiai ignoruojami. Vis žadama paskambinti, tačiau nuolat pamirštama. Į elektroninius laiškus neatsako. Nuvažiavus į parduotuvę, pardavėjos net gaila pasidaro. Mikčioja, stena, stengiasi išspausti kažką protingo, bet nelabai pavyksta... Vėl žada paskambinti rytoj.
Po velnių, ar liko dar Lietuvoje norinčių užsidirbti??? Juk nepašau nieko nemokamai. Aš sumokėsiu! Neprašau nieko man padovanoti ar parduoti pusvelčiui. Tik kur tie meistrai, norintys mano pinigų???
Jau puoliau į neviltį ir dabar kiekvienam, postringaujančiam, kad čia jo niekas nemyli ir negerbia ir jis, ko gero, važiuos į išsvajotąjį užsienį, sakau – na ir čiuožk kuo greičiau. O kai grįši – jau mokėsi dirbti ir tada nebesiskųsi ir nebeverksi, nes dirbantys neverkia. Verkia tik tie, kurie kvailina žmones ir imituoja darbą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
