Durys užsidaro, kai, rodos, jau visi, kam reikėjo, įlipę, o kam reikėjo – išlipę, tačiau viena žila, pakumpusi moterėlė lieka už jų. Giedrame močiutės veide pasirodo šioks toks išgąstis, šiokia tokia nuostaba ir šioks toks pasimetimas. Močiutė puola prie galinių durų, tada prie vidurinių ir vėl atgal prie galinių, ima ryžtingai bei garsiai belstis į vidų. Autobusas lėtai, tarsi erzindamas už durų likusią moteriškę, ima judėti. Močiutės akys išsiplečia, ji išskečia rankas, atverčia nuo lietaus peršlapusią galvą ir lieka laukti kito (už trisdešimt minučių važiuosiančio) 49-ojo autobuso.
Žmonės autobuse sėdi. Šiltai, sausai ir patogiai. Žmonės autobuse sėdi įbedę bukus žvilgsnius į tašką, kuris galėtų būti daugmaž už metro nuo jų nosių. Jiems nekyla mintis pakelti galvą ir šūktelėti: „Vairuotojau, atidarykit dar duris. Čia moteris įlipti bando.“ Jiems nekyla mintis padėti už durų likusiai potencialiai bendrakeleivei, nes jie jos paprasčiausiai nemato. Įbedę akis į tą vieną tašką, jie mato jame savo problemas, popierius, dokumentus, banknotus ir sąskaitas.
Na, o tiems, kurie moterį vis dėlto mato, nepakanka ryžto sukilti. Tarp jų sėdžiu ir aš su savo muzika ausyse, užkimusiu balsu ir baisiai lėta reakcija. Ir nuvažiuojam mes, jokių sąžinės priekaištų nekliudomi, gal tik kokį krislelį gailesčio išspaudę, sausai ir saugiai į savo kelionės tikslus. O močiutė lieka stovėti po raudančiu Vilniaus dangumi.
Šiam pasauly mes kažkodėl augam individualistais. Mes trokštam būti gražūs, protingi, populiarūs ir geidžiami. O kitus prisimenam nebent kai reikia juos „perlipti“, „pašalinti iš kelio“ ar panaudoti vienam ar kitam tikslui pasiekti. Kažkodėl velniškai retai pagalvojam, kaip pasijaus kitas žmogus mums pasielgus vienaip ar kitaip, ką jis pagalvos ir ką padarys trečiam žmogui po malonios/nemalonios patirties su mumis. Mums nerūpi greta esančio žmogaus mintys, o mąstome tai juk visi?
Nei vienam iš autobuse sėdėjusių, ko gero, nešovė į galvą pagalvoti, kad besibeldžianti močiutė, nespėjusi į autobusą, nespės kažkur kitur. Gal ji nespės pas daktarą, tad taip reikalingų vaistų recepto turės laukti dar dvi savaites. Gal nespės pažiūrėti naujos savo taip mylimo serialo serijos, o ji juk turėjo būti pati svarbiausia. O galbūt močiutė nespės savo anūkui prieš treniruotę paruošti valgyti – o pavalgę anūkai juk, kaip žinia, gali kalnus nuversti.
Kažkodėl kasdien tenka regėti aplinkai apatiškus, savo lūkesčiais, troškimais ir ambicijomis persisotinusius žmones, o paprastos gerumo apraiškos tampa nekasdieniais, šypseną visai savaitei sukeliančiais reiškiniais.
O taip norėtųsi tikėti, kad gali būti kitaip, kad gali egzistuoti geresnis pasaulis, kuriame, padėję vienam, ištiestos pagalbos rankos sulauktume iš kito ar to pačio žmogaus. Kuriame visų pirma norėtume matyti ne save – patį gražiausią ir šauniausią, o kitus – laimingus ir besišypsančius. Ir kuriame jaustumėmės saugūs ir nevieniši, nes žinotume, kad mumis kažkas pasirūpins, kaip ir mes kad pasirūpinsime kažkuo.
Jei nors dienai pamėgintume žiūrėti truputį toliau už savo rutinos, tikslų ir darbotvarkės ribų, gal tuomet nebereikėtų klausti, kodėl mūsų niekas nemyli?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
