Pats prisiminė pažadą ir nutarė perdengti stogą gegužės mėnesį. Nurodė medžiagas, aš jam – pinigus nemažus, na, ir pats per savaitę parūpinau visas medžiagas, kurių labai daug be naudos užsakė. Puolė į darbus – dvi dienas ardė seną dangą.
Aš gyvenu mieste, o jis, turėdamas visos kaimo valdos raktus, manau, dirba. Tik po pusės mėnesio paskambino kaimynai, kodėl aš nieko nedarau su stogu, nes vėjas baigia nuplėšti.
Nuvykau. Pusė stogo nuardyta, plėvele uždengta, kurią nudraskė vėjas, ir į namą žliaugia lietus. Meistro mobilusis telefonas tyli, į žinutes neatsako. Po savaitės parašiau, kad paslaugų atsisakau.
Griebiuosi skelbimų ir surandu vyrukus, kurie ir aną meistrą pakritikavo, ir skubiai ėmėsi darbo. Bet pirmiausiai – pinigėliai. Matau, kad dirba. Vėl pinigėliai. Sakau, kad paprastai pakviečia meistrai šeimininką įvertinti darbą, o jau po to pinigėliai, jei vertas darbas. Nelabai suprato mano šneką, nes ir jie nelabai kalbūs. Atrodo, lyg be tėvų ir mokyklos būtų augę.
Pats esu stalius, statęs ir dengęs namą, tad pamačiau rimtų defektų. Į pastabas sureagavo, nes parodžiau tokios pačios kaip ir jų specialybės diplomą. Sukruto. Darbai įpusėję, tad svarbius defektus ištaisė. Aišku, kai ką šalinsiu pats.
Liko paskutinis lapas šiferio prisukti, bet liūtis vertė meistrą nuo stogo. O mes jau atsiskaitę.
„Šeimininke, mes atvažiuosime ir uždėsime.“
Lapas šiferio – bagažinėje. Įrankius susirinko. Ilgiau užsilaikė kopėčios, galvojau, dėl to šiferio lapo. Vieną dieną kopėčių neradau.
Pravažiuojantys pasiteirauja apie meistrus ir jų darbą, bet, pamatę kitą pusę namo stogo, daugiau nesidomi. Reklama virsta antireklama.
Skambino daugelį kartų, žadėjo atvykti uždėti paskutinį lapą, bet, deja, teks jį man pačiam užsidėti. Gerai, kad gera bobų vasara.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
