Deja, taip susiklostė, jog pareigūne taip ir netapau, o pasirinkau teisės studijas. Bet net tada, būdama be penkių minučių advokate, per visus studijų metus tebežiūrėjau nostalgiškai į praeinantį pareigūną, puldavau ginti šios profesijos atstovų tiek draugų, tiek giminių akivaizdoje, nes kiekvienas žodis „mentas“, kiekvienas pabaksnojimas „kyšininkai“ man būdavo kaip peilis į širdį – ta profesija man visada liko rožinė svajonė, jos atstovai, kuriuos visada vadindavau kolegomis, – autoritetas. Deja, iki praėjusio pirmadienio nakties.
Taip jau nutiko, jog neplanuotai ir netikėtai pirmadienio naktį teko atsidurti Visagino ligoninėje priėmimo skyriuje. Mieste, kuriame gyvenime nesu buvusi. Vykstant į ligoninę buvo įtartas ūmus apendicitas (tada dar nežinojau, jog tai joks apendicitas, o pilve trūkusi bei kraujuojanti cista).
Į ligoninę mane vežė mama. Turbūt kiekviena mama supras, koks stresas vidury nakties vežti savo vaiką į ligoninę tau visai svetimame mieste, kai vaikas vos nusėdi vietoje iš skausmo.
Taip jau nutiko, jog pasuko į kairę ten, kur to daryti nebuvo galima. Vidury nakties, mieste, kur tokiu metu geriausiu atveju gali sutikti nebent katę – ir tą šaligatviu einančią.
Nepraėjus nei 20 sekundžių, privažiavo mano mylimos profesijos atstovai. Pareigūnas priėjo ir pasakė, jog čia sukti nebuvo galima. Ir ką jūs manot? Išdidžiai pareiškė, jog rašys protokolą, nepaisant to, jog mama prisipažino, kad padarė pažeidimą. Ji paaiškino, kad taisykles pažeidė dėl šalia sėdinčios dukters, kuriai reikia kuo greičiau atsidurti ligoninėje, esančioje per sankryžą nuo ten, kur dabar stovim.
Turbūt daugelis kaip ir aš tikėjotės, jog šioje vietoje pareigūnas, suprasdamas, jog ne pasivažinėti sugalvojome vidury nakties, ir matydamas mano rankose laikomą siuntimą į ligoninės priėmimą, palydės kuo greičiau iki ligoninės ar bent pasakys kaip greičiau nuvažiuoti. Deja... Buvo pasakyta, kad jis greitai surašys protokolą, atneš ir galėsim važiuoti toliau.
Greitai. 20 minučių, kurios buvo pačios ilgiausios kenčiant ne tik siaubingą fizinį skausmą, bet ir nusivylimą. Ir nežinau dėl ko laukdama verkiau labiau – iš skausmo ar liūdesio, jog mano gerbtas pareigūnas, kuriuo didžiavausi, nuvylė skaudžiausiai tada, kada labiausiai tikėjausi patvirtinimo, jog niekada per tuos 8 metus nesuklydau juo didžiuodamasi ir gindama visų akivaizdoje.
Ir ne tie 50 litų yra esmė, ne pažeidimo faktas, kuris buvo ir jo niekas neginčijo, nes kaip teisininkė puikiai suvokiau situaciją. Esmė – paprastas žmogiškumas, kuris turėtų būti pagrindinė vertybė tokių profesijų atstovams.
Ar kam nors kas nors nutiko, kai mes pasukome ne tame posūkyje tuščiame mieste, kuriame nebuvo nei vieno žmogaus, nei vieno automobilio ir kaip dykumoje tik vėjas prašvilpė pro šalį, dulkių debesį pranešdamas? Ne.
Ar kas nors ginčijo tą faktą, jog suklydo iš streso ir išgąsčio? Ne.
Mano mama šią baudą būtų sumokėjusi dar tą pačią naktį, jei tik šalia būtų turėjusi kompiuterį ir banko kodus. Ji net nesureikšmino to fakto, kad turi nuobaudą, nes jai buvo svarbiausia skubiai mane nuvežti ant operacinės stalo.
Turbūt skaudžiausia buvo man pačiai, nes, pasirodo, svajonių profesija su didžiausiu žmogiškumo ir pagalbos žmogui siekiu turbūt nėra tokia jau graži, kokia ją visada laikiau.
Puikiai žinau nutarimų apskundimo tvarką, teismų praktiką tokiais atvejais. Mamai buvo liepta net nebandyti mokėti baudos, nes pasveikusi neabejotinai jį apskųsiu.
Bet persigalvojau ir to nedarysiu dėl vienos vienintelės priežasties – vis dar tikiu, kad iš tiesų yra gerų ir žmogiškų pareigūnų, kurie nė už ką nepasielgtų su žmogumi taip, kaip buvo pasielgta su manimi. Kuriems paprasta užuojauta bei supratimas yra pamatinės vertybės darbe, nes įstatymo raidė, kaip kiekvienam studijų metu buvo išaiškinta, tėra formalumas, suteikiantis plačias galimybes ją taikyti kiekvienu atveju individualiai.
Gaila, kad šioje paskaitoje nedalyvavo tą pirmadienio naktį protokolą rašęs pareigūnas. Nors ką ten paskaita, kai nesi išklausęs pradinės tėvų paskaitos, skaitytos dar vaikystėje, jog nelaimėje žmogui reikia padėti, nes nežinai, kada tau prireiks jo pagalbos.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
