Įvadas
Prieš gerą mėnesį, jeigu ne daugiau, sutikau (aš, Giedrė, a.k. 487********, gyv. Marijampolė) su vienu Dariaus (savo sugyventinio) pasiūlymu. Dabar mąstau, kad buvau gerai užgėrusi arba šiaip blogai jaučiausi. Jeigu būčiau buvusi sveika, net per savo lavoną nebūčiau sutikusi su tokia sveiku protu nesuvokiama provokacija. Bet kad sutikau, tai pasakoju, kas čia per reikalas ir kokia žiauri kančia manęs laukia.
Ogi nuo rugsėjo pirmos dienos (ši data vėl pradėjo mane gąsdinti) aš atiduodu Dariui savo banko kortelę. Taip, išimu iš savo piniginės, atiduodu į jo rankas ir nebematau. Tai reiškia, kad nebeturėsiu už ką pirkti. Nei batukų, kurie laukia manęs lentynose, nei kelnyčių, nei suknyčių, nei dėžučių, nei kremukų, nieko.
Aš sutikau net nežinodama, kiek laiko ši kančia tęsis. Bet, ko gero, iki vasario mėnesio.
Na gerai, pamiršau pasakyti, kad ši iniciatyva atsirado dėl gana kilnaus tikslo – pinigus, esančius ir būsiančius mano banko sąskaitoje, taupysim slidinėjimui. Kaip ir viskas ok, slidinėti noriu, bet nežinau, koks bus mano santykis su slidinėjimu, Austrija ir Dariumi po šių ilgų, tamsių, gūdžių ir kančių kupinų mėnesių.
Žinau, tai bus sunku. Bet jeigu kas nors pavyks, tai bus istorinis įvykis. Tam, kad istorija ateinančioms kartoms būtų perteikta be didelių interpretacijų, nusprendžiau kožną dieną čia fiksuoti savo minčių, jausmų ir poelgių metamorfozes.
Prie kiekvieno naujo herojaus bus trumpai nupasakojamas jo santykis su pagrindine heroje ir/arba vidiniai, išoriniai ar dar kokie paveikslai, kad mano proanūkiai skaitydami suprastų, kas čia kaip.
Diena prieš didžiąją dieną
Šiandien 23 val. 59 min. turiu Dariui atiduoti savo banko kortelę. Taupysim, atseit.
Ryte išgirdusi žadintuvą, mikliai šoku iš lovos ir lekiu į Kauną. Apsipirkti, kad spėčiau išleisti likusius pinigus. Apsipirkti pavyko. Su Eglaite (buvusi grupiokė, esama draugė, gyvenimo palydovė) prasinešėm per „Akropolį“, pagriebiau keletą neblogų daikčiukų.
Važiuodama namo suku galvą, nes sąskaitoj dar likę kokie pora šimtukų. Gal batus internetu užsisakyti... Ten papigiai tokių gerų būna. Arba dar grįžus reikia praeiti pro „Daniją“, „Viva batus“ – gal ką rasiu.
Jau prie Marijampolės atsimenu, kad parduotuvės šiandien dirba iki 19 val. Nespėjau. Tai tada varysiu į „Jysk“, nusipirksiu gražių dėžučių, kad galėčiau sudėti visokius nenaudojamus daikčiukus ir užkelti tas gražias dėžutes ant virtuvės spintelės. Dėžučių kaina 20 Lt/vnt. Atėjusi prie kasos sužinau, kad čia tik žalių dėžučių kaina, o man reikia rudų. Jos kainuoja 32 Lt/vnt. Ilgai negalvojusi imu, negaliu laukti, kol atpigs, nes paskui negalėsiu pirkti nieko.
Vakaras. Darius grįžo iš darbo. Gerai, kad buvo atvaręs Justas (Giedrės brolis, dar gali būti vadinamas Justuku) ir rodė kašę, tai maniškis nelabai atsiminė, kad turiu jam atiduoti kortelę. O aš ir nepriminiau. Dar turėtų būti likę apie 200 Lt – gal spėsiu juos rytoj realizuoti.
Pirma diena
Darius šiuo reikalu pasirūpino nuoširdžiai. Būdama darbe bandžiau per telefoną įsijungti e-shop‘ą, kuriame mačiau gerulius kedukus (kurie tiks prie mano naujos striukės). Bet jis neįsijungia. Tik pūpso juodas ekranas ir nematau jokių rūbų, batų ir kitų gražių daikčiukų. Kažin tikrai čia Darius man užblokavo?
Bet nieko tokio, grįždama po darbo pasitikrinsiu sąskaitos likutį ir nusiimsiu visus pinigus, kiek dar yra – tikrai rasiu progą juos išleisti.
Po pietų važiavau iš vienos įmonės į kitą. Pakeliui sustojau nusipirkti tabako gaminių. Tris pakelius. Pinigų užteko tik dviems. Pasirodo, „Akropoly“ per daug įsijaučiau, mano svajotų 200 Lt neliko.
Vakare apsižiūrėjau, kad mano tiesioginis debetas nefunkcionieren ir pinigai už indaplovę nenuskaityti. O sąskaita jau tuščia. Reikės rytoj nueiti į banką, paklausti tetų, kaip čia tą tiesioginį debetą pasidaryti, kad viskas būtų ok. O pinigų iš kažkur gausiu.
P.S. Šiandien Darius davė pirmus kišenpinigius – 10 Lt dienai.
Antra diena
Šiaip blondinas nedurnas – turiu aš pinigų ir grynais. Iš kojinės išsitraukiau 100 Lt.
Tik dabar visą dieną sprendžiu dilemą – tie 100 Lt turėtų būti skirti:
a) įmokai už indaplovę;
b) seniai grožio salone užsakytoms prekėms, kurios atvažiuoja šiandien.
Man labiau patinka variantas „b“. Ir ne šiaip sau, o vadovaujantis vyriško mąstymo principais (viskas iki detalių apgalvota ir turi aiškias priežastis). Jeigu nesusimokėsiu už mergaitiškas prekes, jos bus parduotos kitoms klientėms. Prekes paimti tikrai reikėtų, nes ten ne tik mano užsakymas, bet ir mamos. O ji tikrai nuliūstų negavusi savo išsvajoto antakių pieštuko.
(Ne)susimokėjus už indaplovę, niekas nuo to mūsų virtuvėje nepasikeis – ji kaip stovėjo, taip ir liks stovėti.
Darius pinigų antakių pieštukams, ko gero, neduotų. O už indaplovę 89,90 Lt sumokėti tikrai galėtų – gi čia bendras mūsų šeimos interesas.
Jeigu pasirinkčiau variantą „b“, dar liktų pinigų nupirkti Norbertui padėkos dovanėlę už tai, kad pagelbėjo mums per Aušrytės (Giedrės draugė nuo darželio laikų) mergvakarį.
Na, ko gero, visiems aišku, kad dauguma argumentų liepia man per pietų pertrauką žygiuoti į grožio saloną.
15 val. 40 min. Aš grožio salone (na, kirpykloj). Antakių pieštukų nėra. Atseit, tie, kuriuos lyg ir užsisakiau, išimti iš gamybos. Vadinasi, nėra ką pasiimti ir nėra už ką mokėti. Kažin rimtai čia Darius visus mano pirkinius užkerėjęs?
15 val. 50 min. Aš banke. Teta sakė, kad tiesioginis debetas turbūt neveikia, nes klaidingas kažkoks kodas įrašytas. Jis turi prasidėti ne „P“, o „C“ raide. Reikia žiūrėti sutartyje. Sutarties su savimi neturiu, pažiūrėsiu namie.
Rytojui išsimušiau ne 10 Lt, o 30 Lt: 10 Lt tabako gaminiui, 20 Lt pietums.
Rytoj važiuosim į Rietavą (ten bazuojasi viena iš įmonių, laikas nuo laiko nuvykstame padirbėti), ten niekas už dyką valgyt neduoda, reikės pačiai mokėti.
Kaip Darius pasakė: „Tai tu dažnai gali sakyt, kad į Rietavą važiuoji, aš tai nežinau, ką tu iš tikro visą dieną veiki“. Šiaip tai jis teisus. Kai bus visai blogai, galėsiu „važiuoti į Rietavą“.
Iš karto įspėjau, kad šeštadienį irgi turės kišenpinigius padidinti. Eisiu į paskaitas, bus pietų pertrauka, valgyt reikės.
P.S. Šiandien ryte namie bandžiau dar kartą įsijungti e-shop‘ą. Tai viskas ok, veikė. Matyt, Darius vakar užkerėjęs buvo.
P.P.S. Sugalvojau planą, iš kur pinigų gauti. Kol turiu vizą į Rusiją (iki spalio 20 d.), važinėsiu į Kaliningrado sritį dyzelio parsivežti ir jį parduosiu Justui su nedidele marža. Ir dar kiekvieną kartą pirksiu cigarečių po du pakelius. Vienas kainuoja apie 5 Lt, vadinasi, iš Dariaus duodamų 10 Lt cigaretėms sutaupysiu pusę sumos.
Trečia diena
Šiandien laukiau mašinoj, kol Audrius – Giedrės dErektorius (darbo metu); Giedrės draugys (ne darbo metu) –apžiūrės langus Prienų Rūdupyje (į Rietavą važiavom per Prienus). Pasimėgavau šiuolaikinių technologijų teikiamais malonumais. Pavarčiau e-shop‘ą, pažiūrėjau į gražius batukus.
Degalinėj pirkau kavos, bandelę, šokoladuką, cigarečių. Sumokėjau už Audriaus guminukus. Mainais gausiu pietus.
23 val. 10 min. Vietoj pietų mainais gavau sidro dvi skardines. Dar geriau.
Ketvirta diena
Mūsų pusantros dienos trukmės draugai švedai iš Sicilijos (Klas ir Erik), ko gero, atvažiuos į Lietuvą, į svečius. Ryte paskambinau Rūtai (Giedrės buvusi Hamburgo draugė, esama Lietuvos ir viso likusio pasaulio draugė, gyvenimo palydovė) tai pasakyti. Po kurio laiko gavau jos n-tureilį, po kurio susimąsčiau.
Šaltas prakaitas mane išpylė,/ Bet mintis tai tik viena:/ Už kokius pinigus, mergyte,/ Žadi gyventi tas dienas?
Vis tiek draugus reikės vedžioti,/ Po įžymybes įvairias,/ O šitai gali juk kaštuoti./ Ir išgert reiks į valias!
Nu gryna tiesa. Aš gi už deskų (lietuviškai – dešimt litų), skirtą cigaretėms, neišgyvensiu dvi-tris dienas ir tuo labiau neišsipramogausiu. Vėliau susukau mintį, kad visur varysiu su Darium, tai jis ir mokės už viską. Bet paskui paskaičiavau ir supratau, kad tą savaitgalį jis dirba. Tai nežinau, kaip čia bus. Bet ką nors sugalvosiu – pinigų iš kažkur gausiu.
Buvau Vilniuj. Pirkau maisto nesveiko.
Penkta diena
Į Kaliningradą benzino nevažiuosiu.
Mano analizė sako, kad jeigu savo mylimam broliui pardavinėsiu dyzelį už 3 Lt (man liktų 0,60 Lt/l), tai iš vieno važiavimo gaučiau 30 Lt.
Kol suvažinėčiau pirmyn-atgal, užtrukčiau 5-6 valandas.
Per valandą uždirbčiau 5 Lt.
Tai, žinokit, už minimumą (arba, šiuo atveju, dar mažiau) nedirbsiu. Nebent vėliau, kai jau isterija mane užklups.
Darius davė pinigų įmokai už indaplovę. Mokėjau 90,70 Lt (prisidėjo 80 centų delspinigių). Liko 9,30 Lt dienpinigių.
Šešta diena
Šiandien prakalbau apie SMS kreditus ir Bobutės paskolą. Mama (Giedrės mama, kartais dar vadinama Dalia) sakė, kad negalima. Nuvijau šias mintis šalin.
Pagaliau per pusantrų metų laikotarpį prisiruošiau įkelti internetinėn erdvėn skelbimą dėl paltuko pardavimo (jeigu parduočiau, man liktų 50 Lt). Per tris valandas skelbimas peržiūrėtas 8 kartus (4 iš jų žiūrėjau aš pati). Tikiuosi, kad kas nors užsimanys pirkti.
Septinta diena
Gavau leidimą pirkti. Kadangi vakare pas mus atvyks svečių žiūrėti krepšinį, tai sakė nupirkti traškučių ir pan. Davė 50 Lt. Sumokėjau 50,45 Lt. Žodžiu, išnaudoju visas man suteiktas galimybes.
Gavau pirmą užklausimą dėl parduodamo paltuko. Gal pavyks parduoti... Reikės daugiau skudurų įdėti pardavimui.
Darius davė 20 Lt (čia turbūt dviem dienom, nepaklausiau).
Savaitės reziumė
Gavau 210 Lt (įskaitant pinigus indaplovei ir svečių vaišėms).
Išleidau 260 Lt.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
