Po kelių mėnesių kasdienės skilties analizės (smalsumas), priėjau išvados, jog nepakenktų mokyklose per privalomų dalykų, etikos ar tikybos pamokas mokyti vaikus nuomonės pateikimo meno. Norėčiau pabrėžti, kad tai daugiau pasiūlymas, nei teiginys, remiantis mano asmenine nuomone, kuri susiformavo skaitant žmonių mintis, nes tai man yra daug realesnis atspindys to, kas vyksta mūsų aplinkoje. Jokios vaidybos, baimės būti pasmerktam ar noro kažkam įtikti.
Mane baugina ir glumina tai, jog, atrodo, mes nebemokame vertinti savęs ir kito, nesugebame tinkamai kritikuoti ir to nemokome savo vaikų. Situacija blogėja ir, mano nuomone, mokykla būtų puiki vieta paaiškinti jaunam individui, kada reikia patylėti, kada reikšti nuomonę (pateikiant teisingus argumentus), neprikišant savo patirties, o ja pasidalinant. Gyventi gerbiant save ir kitus.
Deja, ne visi augame šeimose, kurios sugeba įskiepyti sveiką gyvenimo būdą sielai ir kūnui, todėl gali būti sunku teisingai atsirinkti. Gyvename laikais, kai galime ir privalome reikšti savo nuomonę. Bet ar nemanote, kad mums labai trūksta suvokimo, kaip ja dalintis ir kaip atskirti, ar mūsų mintys yra pagrįstos sveika nuovoka ir adekvačia kritika?
Aš dažnai sustoju ir susimąstau, ar tikrai tai, ką šneku bendraudama su kitais žmonėmis yra moralu, suprantama, ar aš nenorom netikinu žinanti teisingą pasirinkimą. Jeigu mes visi būtumėm to mokomi nuo pat jaunų dienų, galbūt išmoktumėme atsigręžti vieni į kitus, pagelbėti kritinėse situacijose ir patylėti tuomet, kai nežinome, kaip patys pasielgtumėme tą lemtingą minutę. Ar tai teisinga? Ar tikrai norime pateikti tai kaip sektiną pavyzdį kitiems? Tai tik keli klausimai, kuriuos turėtų sau iškelti kiekvienas žmogus prieš komentuodamas, kritikuodamas, analizuodamas.
Atmintyje išlikęs ryškus prisiminimas iš vaikystės, kai kartą bažnyčioje teko sėdėti pamaldose ir girdėti dvi moteris baisiai apšnekant žmones. Man buvo labai sunku suprasti, kaip galima šitaip veidmainiauti prieš patį save, ką, manau, daug žmonių įvertintų kaip tiesiog asmeninės nuomonės išraišką.
Pabaigai tiesiog norėčiau pabrėžti, kad tikrai nesijaučiu pranašesnė už kitus ar mananti, jog esu pakankamai kompetentinga žmonių bendravimo srityje. Mokėjimas tinkamai analizuoti situacijas, žmones ir aplinką galėtų būti priskiriamas menui, retais atvejais tai yra įgimtas bruožas.
Deja, daugumai, tarp jų ir man, to reikia mokytis visą gyvenimą. Išmokti suvokti save, įsiklausyti ir tinkamai įvertinti, visų pirma, savo sprendimus, kas ir veda į sugebėjimą tinkamai įvertinti kito žmogaus situaciją ir jam patarti.
Išlikime teisingi savo ir kitų atžvilgiu, ir gyventi visiems taps lengviau. Visuomet prieš praverdami burną pagalvokime, ar šie keturi žmogiškumo aspektai – noras suprasti, teisingumas, pagarba, sveika nuovoka – sudaro mūsų minties pagrindą ir tik tada nevaržomai pasidalinkime savo suvokimu su kitais, ypač jaunaisiais mūsų visuomenės nariais. Mokykimės keistis patys ir pasaulis keisis kartu su mumis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
