Pirma istorijos dalis: pamestas telefonas
Ne visada mokausi iš savo klaidų. Pamenu, prieš šešerius metus neatsakingai pasielgiau su savo ką tik įsigyta „Nokia“. Patiko man tas telefonas – nedidelis, labai patogus (kaip ir visi to meto „Nokia“ aparatai) ir labai stilingas.
Tačiau juo pasidžiaugiau maždaug mėnesį.
Kartą įsėdau į taksi, o išlipęs iš automobilio po keliolikos minučių supratau, kad striukės kišenė, kurioje buvo telefonas, tuščia lyg studento piniginė.
Supratau, kad telefonas tiesiog tyliai išslydo iš striukės kišenės ir liko ant automobilio sėdynės. Dar skambinau tai pačiai taksi firmai, bet operatorė, susisiekusi su vairuotoju, paaiškino, kad tame automobilyje telefono nėra, o juo spėjo pasivažinėti ir kiti klientai. Suprask, jie ir paėmė. Netikiu tuo iki šiol.
Nuo to laiko pasižadėjau sau, kad kaip įmanydamas rečiau savo telefoną laikysiu striukės kišenėje.
Metai bėgo, telefonai keitėsi, o tas sau ištartas pažadas buvo nuolat laužomas. Laikas ne tik gydo, bet ir atima budrumą. Ir kai budrumo neliko, vėl sulaukiau pamokos.
Kartą eidamas autobusų stotelės link iš toli pamačiau atvažiuojantį man reikalingą troleibusą. Įmečiau telefoną į kišenę ir pasileidau bėgti. Bėgau greitai ir buvau apvainikuotas sėkme - prieš užsidarant durims įšokau į keleivių prigrūstą ūsuotąjį, vežantį Žirmūnų link.
Tačiau savo sėkme džiaugiausi vos akimirką. Čiupau už savo striukės kišenių, o ten - jokio telefono!
„Įsidėjau į kelnių kišenę arba į kuprinę“, - naiviai save raminau. O tuo metu troleibusas negailestingai tolo nuo tos vietos.
Galutinai įsitikinęs, kad mano sprintas baigėsi ant šalto grindinio išmestu „iPhone 4“, prarastais kontaktais, muzikos rinkiniu, nuotraukomis ir žlugusia galimybe susisiekti su automobilio meistru, pas kurį važiavau, kad jam pasakyčiau, jog dabar vėluosiu, nes ieškau telefono.
Sudėliojęs liūdną įvykių seką akimis pradėjau ieškoti „Stop“ mygtuko, galinčio sustabdyti troleibusą. Bet žvilgsnis strigo į šalia alsuojančių bendrakeleivių nugaras.
Akimirką pagalvojau, kad galbūt pradėti rėkti, jog sustotų ir mane išleistų, bet susitvardžiau ir prisiminiau, kad kita stotelė – vos iš kelių šimtų metrų.
Rodos, ją privažiavusio troleibuso durelės tik spėjo atsidaryti, o aš jau buvau įpusėjęs savo trasą nuo Kalnų parko iki Karaliaus Mindaugo stotelės.
Taip greitai ir iš širdies esu bėgęs tik kartą gyvenime – per krosą aštuntoje klasėje, kai gyniau savo mokyklos garbę, o du ratus aplink didžiulį pušyną bėgau vos gaudydamas kvapą, nes jokiais būdais nenorėjau atbėgti paskutinis – tai būtų garantavę gėdos stulpą ir pašaipas mažiausiai vieneriems mokslo metams.
Per penkias minutes pasiekęs „nelaimės zoną“ vos kvėpavau, akyse buvo balta. „Galbūt bus lengviau pamatyti savo juodąjį „iPhone“, – dar bandžiau juokauti.
Tačiau išmaišęs visą teritoriją aplink Karaliaus Mindaugo paminklą supratau, kad tarp geltonų rudeninių lapų rasti telefoną gerokai sunkiau nei gražuolį baravyką Dzūkijos miškuose.
Viltis slopo, panika didėjo. Ėmiausi paskutinio plano - paprašyti praeivių paskambinti į mano telefoną – gal išgirsiu pažįstamą melodiją iš po geltonų lapų krūvos.
Prišokau prie pro šalį ėjusios merginos (gerokai ją išgąsdindamas) ir paprašiau surinkti mano telefonų numerį.
„Yra signalas“, - kiek nedrąsiai tarė ji, suteikdama vilties, kad koks sumanus piktadarys jo neišjungė ir nesiveža į stoties turgų, kur parduos už kelis šimtus litų.
Įtempęs ausis ir bandydamas išgirsti galbūt visai netoli gulinčio telefono melodiją, naujoji mano pagalbininkė vėl mane nustebino: „Kažkas atsiliepė.“
Kaip tik tuo metu už jos nugaros tolumoje išvydau į klevą atsirėmusius du asocialius asmenis, o vienas jų, lyg tyčia, buvo pridėjęs ranką prie ausies.
„Jei telefonas pas juos, teks pirkti ne vieną butelį", – kažkodėl šovė mintis. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad reikėjo pasisukti šiek tiek dešiniau – ten, visai netoli Karaliaus Mindaugo paminklo, stovėjo dvi merginos.
Viena iš jų, stilingais akiniais mergina, juokdamasi kalbėjo telefonu ir netrukus ėmė artintis prie manęs. Mat mano pagalbininkė jai papasakojo mano, „vaikino oranžinėmis kelnėmis“, bėdą.
Supratęs, kad paieškos baigėsi sėkmingai, priėjau prie geradarės ir apimtas euforijos bei noro atsidėkoti, paklausiau: „Galiu jus apkabinti?“. Ji nusijuokė ir tarė: „Taip. Tik kitą kartą labiau saugokite savo telefoną".
Antra istorijos dalis: rastas telefonas
Atgavęs savo telefoną ir negalėdamas patikėti savo sėkme, prisiminiau praėjusio pavasario nuotykį. Kartą sėdėjome kavinėje, kai po dešimties minučių ant stalo, už sulankstyto reklaminio meniu ir medinio trikampio, į kurį kišamos servetėlės, išvydau gulintį naujutėlaitį „iPhone 5“.
Pasimečiau, bet netrukus sumišimą pakeitė klausimas: „Ką daryti“? Atiduoti jį kavinės darbuotojams ar laukti skambučio. (Pats paskambinti negalėjau - juk dauguma išmaniųjų telefonų savininkų juos atrakina/užrakina pačių sukurtais kodais).
Nusprendžiau laukti skambučio. Sulaukiau jo po geros valandos.
„Su kuo kalbu?“, - telefonu ragelyje išgirdau sunerimusį ir įtarų klausimą.
„Laukiau jūsų skambučio, – ramiai atsakiau. – Jūsų telefonas pas mane. Kur galiu jį jums atiduoti?“.
Kadangi telefoną pametęs vyras jau buvo pakeliui į kavinę, sutartoje vietoje susitikome po penkių minučių. Matau, ateina vyras, o prieš jį, keliais žingsniais lenkdama, atbėga septynerių-aštuonerių metų mergaitė.
„Čia mano tėčio telefonas!“, – linksmai ištaria ji, išvydusi mano rankoje „iPhone“.
Kai atidaviau telefoną, jo šeimininkas drebančiu balsu ir vis dar negalėdamas patikėti ištarė: „Jūs labai geras žmogus“.
Tokio nuoširdaus komplimento seniai nebuvau girdėjęs.
***
Šios dvi istorijos man yra pats gražiausias ir tikriausias pavyzdys, kad elgdamasis sąžiningai su kitais, anksčiau ar vėliau, sulauksi pačios geriausios dovanos iš nepažįstamųjų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
