Kol esame sveiki ir stiprūs, nesikreipiame į medikus ir nejaučiame to, ką jaučia sergantis žmogus. Apie medicininį aptarnavimą galėtume parašyti labai daug ir gero, ir blogo. Tačiau, kaip gyvenime būna, tas gėris užsimiršta labai greitai, o štai patirtos nuoskaudos išlieka ilgam. Taip nutiko ir mums. Dabar kai viskas praeityje ir kokybiškai suteikta medicininė pagalba, nesinorėtų skųstis, bet atsainus kai kurių medikų požiūris į sergantį ir skausmus kenčiantį žmogų, privertė mane parašyti šį laišką.
Šių metų rugsėjo 23 d. mano vyras su pilvo skausmais kreipėsi į savo poliklinikos apylinkės terapeutę, kuri, padariusi kraujo tyrimus, skubiai parašė siuntimą į Vilniaus miesto Antakalnio ligoninės skubios pagalbos skyrių, kur, kaip tikėjomės, bus suteikta skubi medicininė pagalba – juk šiandieninė medicina jau neįsivaizduojama be modernių šiuolaikinių tyrimų. Medikai jau nebediagnozuoja apžiūrėdami paciento kūną. Tam yra laboratoriniai ir diagnostiniai tyrimai.
Pirmiausia vyrui buvo padaryti kraujo tyrimai, elektrokardiograma. Tiek atsivežti iš poliklinikos, tiek daryti Antakalnyje kraujo tyrimai buvo blogi: stipriai padidėjęs leukocitų skaičius.
Keista, bet budintis gydytojas-chirurgas skyrė skrandžio endoskopiją, nors vyras skundėsi diegiančiu skausmu pilve ir duobutėje po krūtinkauliu, nugaros skausmais, pykinimu ir viduriavimu. Nei echoskopijos, nei tyrimo rentgenu niekas nepadarė. Kitą dieną po tyrimo zondu buvo išrašyti vaistai ir vyras mandagiai išprašytas namo, nedavus net išrašo poliklinikai.
Skausmas nesiliovė, stiprėjo, tad grįžome atgal į polikliniką, nes vis tik reikėjo ieškoti medikų pagalbos. Taip ir važinėjome pirmyn-atgal, nes gyvename užmiestyje, atokioje vietoje, ir neaišku, kada mus pasiektų greitoji pagalba, jei stipriai pablogėtų (greitosios pagalbos veiksmai irgi neprognozuojami: arba suleis vaistų, arba sakys, kad be reikalo kvietėme).
Dabar vyras jau po operacijos, kuri rugsėjo 28 d. buvo skubos tvarka atlikta Santariškių klinikoje. Diagnozė – tulžies pūslės akmenligė su įstrigusiu akmeniu tulžies latake. Manau, nereikia aiškinti, kokius skausmus patiria tokiu atveju žmogus. Na, o medikai, be abejo, žino, kuo tai gali baigtis laiku neišoperavus.
Toje Antakalnio „skubios pagalbos“ skyriuje matėme pagyvenusią moterį atėjusią su skausmais, kurią siuntinėjo iš vienos poliklinikos į kitą, matėme greitosios pagalbos atvežtą ligonį, kurio nenorėjo priimti. Nustebino toks atsainus elgesys su žmonėmis.
Nesinori kalbėti apie artimųjų jausmus, matant nuo skausmo kenčiantį mylimą žmogų ir žinant, kad tu esi bejėgis padėti, o Hipokrato priesaiką davusiems gydytojams esame zirziantys balvonai, kurie patys nežino, ko nori.
Žinote, kas įdomu? Poliklinikoje ar ligoninėje buvome priversti pasirašyti begalybę kartų, kad su gydymu sutinkame. Tad pasakykite, ar gali suprasti žmogus kaip jį gydo: teisingai ar neteisingai? Kyla klausimas, ar pasirašome ir tada, kai mus siunčia į aną pasaulį?
***
Antakalnio ligoninės atstovė, kuri nepageidavo būti cituojama, patvirtino, kad pacientas buvo atvežtas į priėmimo skyrių. Moteris atsiprašė vyro už tai, jis nesulaukė deramo gydytojo dėmesio, nors, anot jos, pagal įstatymo raidę buvo padaryta viskas, ką reikėjo. Ji pripažino, jog ligoninėje pasitaiko įvairių situacijų ir ne visada gydytojas elgiasi tinkamai, ir pažymėjo, jog yra ir daug medikų, kurie dirbdami atiduoda visą širdį.
Atstovė taip pat pabrėžė, kad pagal įstatymus ligoninė privalanti priimti ne visus pacientus, o tik įstatymuose apibrėžtais atvejais.
Atstovės teigimu, ligoninės direktorius nusprendė, kad šį konkretų atsitikimą reikia apsvarstyti, ir perdavė raštą chirurgijos klinikos vadovui. Šis paciento atvejis bus svarstomas bendrame chirurgų susirinkime dalyvaujant direktoriui ir direktoriaus pavaduotojai medicinos reikalams.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
