Neištveriu. Imu telefoną ir skambinu 112. Atsiliepia, užregistruoja, sako per 5 minutes atvyks. Pristatysiu ar ne, klausia. Prisistatau, juk neturiu ko slėpt. O ir telelefono numeris juk abonentinis. Kokia prasmė – juk nepranešinėju melagingai...
Apeinu porą ratų. Na, nieks nevažiuoja, einu į darželį. Paimu dukrytę. Einu atgal, žiūriu – nebėra. O, gerai, pagalvoju, – matyt, greitoji buvo.
Klausiu žmogaus. „Nea, – sako. – Ėjo kažkoks policininkas, suorganizavo žmonių, nutempė namo.“ (Namai už parkelio.)
Apsidžiaugiu ir pamirštu. Einam su vaikais pažaist. Kol po 17 valandos nesuskamba telefonas. Skambina iš Varėnos greitosios. Aprėkia, kam aš čia skambinėju – juk jokie žmonės negulinėja po suoliukais parke. Ech...
„Žinoma, – sakau. – Negulinėja. Juk jau pusė valandos praėjo.“
„Nea, – sako. – Vos 2 minutės nuo pranešimo gavimo.“
Pridedu nuotrauką. Na, nežinau – aš tai matau, kad daugiau kaip 30 minučių.
Dabar sėdžiu ir iš dalies bijau. O jei gausiu baudą už melagingą pranešimą? Ir nežiurės nieks, kad greitoji po pusės valandos atvažiavo. Vat ir būk žmogus pilietiškas... Ech...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
