Teta lyg bandė daryti, kas liepta, bet jai tai sunkiai sekėsi. Po kiek laiko tokiu pačiu būdu jos grižo atgal iki lovos.
Čia egzekucija tęsėsi. Senam žmogui buvo paduotas šaukštas ir pasakyta – valgyk pati! „Ir tik nesakyk, kad neišeina! Vis tiek nepatikėsiu! Jeigu nevalgysi savarankiškai – liksi alkana, nes aš visai nesiruošiu tavęs maitinti!“ – gąsdino dukra.
Senutė drebančiomis rankomis bandė vykdyti nurodymus. Tačiau jai sekėsi prastai. Šaukštas vis išslysdavo jai iš rankų, aptaškydamas maistu drabužius, lovą ir grindis.
Matydama šį vaizdą, pusseserė dar labiau susierzino ir pradėjo rėkti: „Nevaidink mirštančios gulbės! Laikyk stipriai šaukštą ir valgyk tvarkingai!“
Neiškentusi tokio jos elgesio išsikišau: „Pati pamaitink. Nematai, kad ji nevaidina, o iš tikro neišlaiko to šaukšto?“
„Nereikia lepinti, - išgirdau. – Kitaip paskui pripras ir liausis savarankiškai valgyti ir į tualetą prašytis.“
„Ar nematai, kad ji miršta? – tyliai pašnabždėjau. – Ji jau niekada pati nevalgys ir tuo labiau nevaikščios!“
„Nekalbėk nesąmonių! – piktai atšovė pusseserė. – Ji pasveiks. Tik nereikia jai nusileisti.“
Daugiau su ja nesiginčijau ir atsisveikinusi išėjau. Eidama namo, liūdnai mąsčiau. Ji nekalta dėl savo pykčio. Ji tiesiog negali susitaikyti su tuo, kad mama miršta. Jos elgesys – ne tik desperatiškas mirties neigimas ir bandymas atitolinti tai, kas vis tiek neišvengiama, bet ir didžiulis neišprusimas sunkių ligonių slaugos klausimais.
Kita vertus, iš kur bus tas išprusimas? Kas jai – kaimo žmogui – galėtų padėti, paaiškinti, pamokyti ir patarti? Šeimos gydytoja? Slaugė? Jos tik trumpam užsuka. Pamatuoja spaudimą, suleidžia vaistus, išrašo receptus ir viso gero. Toliau – kaip norite. O kai su bėda lieki vienas akis į akį, be abejo, pasimeti ir pridirbi klaidų.
Taip buvo ir man, kai slaugiau savo nuo piktybinio smegenų auglio mirštančią mamą. Atsimenu, parsivežiau mamą iš ligoninės į kaimą, ir nežinau, ką toliau daryti. Pirmiausiai nueinu pas šeimos gydytoją.
Ji sako: „Kadangi chemoterapija jūsų mamai netiko, vilties pasveikti nėra. Tad laukite mirties.“
„Ką daryti, jeigu skaudės?“ – klausiu.
„Duokite vaistų nuo skausmo.“
„O ką daryti su hormonais, mažinančiais smegenų patinimą? Duoti, kol numirs?“
„Ne, po truputį reikėtų juos nutraukti“, – išgirdau.
Dariau kaip sakė. Po savaitės dar iki tol vaikščiojusi mama nepakilo iš lovos ir pradėjo dejuoti nuo galvos skausmo. Skambinu daktarei: „Ką daryti? Nuo skausmo vaistai neveikia.“
„Nieko“, – atsakymas.
„Kaip nieko? Gal vėl duoti tuos hormonus?“
„Duokite“ – atsakymas.
„Kiek?“ – klausiu.
„Tiek, kiek ankščiau.“
Daviau – mama atsigavo ir vėl pradėjo vaikščioti. Po dvejų savaičių – vėl neatsikelia ir vėl skausmai. Skambinu šeimos gydytojai – ta nežino, ką patarti. Tiesiog – leiskite jai numirti.
„Kaip leisti numirti? Kančiose?“ – trenkiau telefono rageli ir apsiverkiau.
Bet verk neverkusi, o žiūrėti, kaip vargsta artimas, negali. Paskambinau mamą operavusiam neurochirurgui ir paaiškinau situaciją. Jis irgi patarė nieko nedaryti, o laukti konsultacijos, kuri turėjo būti tik po dviejų mėnesių.
Du mėnesiai? Sveikas tokio skausmo taip ilgai neištvers. O sergantis? Kad kas žinotų, kaip tuo metu jaučiausi! Vietoje konkrečių instrukcijų, kaip palengvinti išejimą, patarimas – laukti! O kaip laukti? Kaip abejingai stebėti kančias, kai mamai skauda? Ką atsakyti į jos klausimus, kodėl jai taip blogai, kodėl ji nepaeina ir jai niekas nepadeda?
Pavargau meluoti, kad tai tik laikinas dalykas – komplikacija po galvos operacijos. Iki šiol negaliu pamiršti jos akių. Prašančių, iškankintų ir bijančių mirties.
Net pati neatsimenu, kaip sugalvojau paieškoti pagalbos internete. Turbūt Dievas padėjo. Ten pavyko atrasti medicininį forumą, tiesa, ne lietuvišką, kuriame galima buvo gauti kvalifikuoto neurochirurgo patarimų.
Nusiunčiau jam mamos MRT (magnetinio rezonanso tomografijos-Red.) smegenų nuotraukas ir aprašiau esamą būklę. Tuojau pat gavau psichologinį palaikymą bei patarimų dėl gydymo ir hormonu dozės paskyrimo schemos. Tai buvo pirmas žmogus, realiai, be išsisukinėjimo man padėjęs ir palengvinęs artėjančią mamos mirtį! Žmogus, kuris gyveno už tūkstančio kilometrų nuo Lietuvos!
Visos jo rekomendacijos pasiteisinno. Skausmai dingo. Tiesa, silpnumas išliko. Kadangi dėl to mama daugiau gulėjo nei vaikščiojo, atsirado nauja problema – pragulos. Nors ir kaip stengiausi ją vartyti, masažuoti – nuo jų apsisaugoti nepavyko. Tiesiog po vienos nakties mamai ant nugaros atsirado didžiulė vandeninga pūslė, kuri po kiek laiko plyšo. Nupirkau pleistrą nuo pragulų. Atsirado kita, ant šono. Po to dar ir dar.
Vartyti jau nelabai išėjo. Mama buvo didelio svorio. Jeigu iš pradžių užlipdavau ant lovos, paimdavau už rankų ir varčiau, tai vėliau to daryti nesugebėjau. Imu už rankų, o jos nusvyra. Imu už pažastų – rankos pakyla į viršų ir praslysta pro šonus. Tiesiog nėra už ko daugiau užsikabinti.
Skambinu gydytojai – kaip daryti. Atsakymas – vartyti.
„Kaip? Neturiu už ko paimti – visur skauda.“
„Užsakykite specialų čiužinį“, – girdžiu atsakymą.
„Negalėjo to pasakyti ankščiau? Kai dar nebuvo tu pragulų?“ – pyktelėjau.
Skambinu duotu telefono numeriu į rajoną – nemokamų čiužinių nėra. Bus po mėnesio arba po dviejų. Nieko sau! Tiek mama neišgyvens! Reikia dabar!
Pradedu klausinėti aplinkinius, gal kas galėtų turėti tą čiužinį. Ir netikėtai radau! Geri žmonės paskolina. Pripučiamą, su kompresoriumi. Pagaliau pragulos dingo. Neįsivaizduoju kaip turėčiau suktis, jeigu ne tie geri žmonės – pinigų naujam tai nebuvo. Nesam turtingi. Ačiū jiems.
Deja, valstybei to pasakyti negaliu. Dar negaliu padėkoti ir už skirtas nemokamas sauskelnes. Kompensuoja tik vieną per parą. Normalu gulinčiam ligoniui, nelaikančiam išmatų?
Kaip išsisukau? Skelbimų portalo dėka. Pasirodo, yra žmonių, parduodančių sauskelnes žymiai pigiau nei vaistinės. Iš kur jas gauna? Jie turi ligonius, kurie laikinai jų nenaudoja. Bet jie to gydytojams nepasako, o ir toliau prašo išrašyti receptus kompensuojamoms sauskelnėms tam, kad veliau parduotų ir užsidirbtų truputį papildomų pinigų.
Visa ši mano beprotiška slaugos patirtis galiausiai pasibaigė tuo, kad mama vieną dieną nustojo kalbėti, valgyti ir gerti. Negalėjau to ramiai stebėti. Man atrodė, kad ji labai kenčia, bet negali to pasakyti.
Ir vėl kreipiausi į šeimos gydytoją. Paprašiau prijungti sistemą, kad mama nemirtų iš bado. Atsisako. Siunčia į ligoninę. Skambinu tenai – nepriima. Siunčia į slaugos namus. Bet mama norėjo mirti namuose! Kodėl turėčiau ten guldyti?! Tačiau namuose niekas nepadeda! O viena bijau ir nesusitvarkau!
Neištvėrusi pagaliau skambinu į tuos slaugos namus. Ten, atseit, nėra vietų. Atidaviau paskutinius pinigus. Atsirado. Išmušiau lašalinę ir deguonį. Dvi savaites dar mama išgyveno tuose slaugos namuose. Nuolat budėjau ir padėjau keisti sauskelnes. Beje, tik čia sužinojau, kaip pajudinti lovoje gulintį didelio svorio ligonį. Pasirodo, yra tokie medžiaginiai neštuvai su rankenomis. Reikia ligonį paversti ant šono. Pakišti po nugara neštuvus. Apversti ant jų. Ir už tų rankenėlių pakelti žmogų į lovos viršų.
O aš? Kiek aš vargau namuose su mama? Kiek mėlynių jai ant kūno prispaudžiau, nemokėdama pakelti nusmukusio lovoje kūno? Negalima buvo man ankščiau patarti? Nebuvo kam?
Kai palaidojau mamą, ilgai negalėjau atsigauti. Buvau be galo pavargusi. Nuo baimes, kad nesusitvarkysiu, nuo bemiegių naktų, nuo žaibiško ligos progresavimo, neleidžiančio laiku susigaudyti, nuo gydytojų abejingumo, nuo valstybės, nenorinčios greitai aprūpinti spec. priemonėmis, nuo žinių trukumo ir nemokėjimo tinkamai įvertinti situacijos.
Finišo tiesiojoje mes likome trise. Aš, mama ir mirtis. Mirtis nugalėjo. Mes pralaimėjome. Pralaimėjo ir pusseserė. Jos mama irgi mirė. Lygiai po savaites po mano apsilankymo.
Prie karsto ji graudžiai verkė ir atsiprašinėjo mirusios mamos, kad kankino, kad nesuprato, kaip jai yra blogai. Man buvo gaila jos. Verkiau kartu.
Bet ji – nekalta. Tiesiog jai, kaip ir man, kaip ir daugeliui kitų, nebuvo, kas laiku padeda ir pataria. Apmaudu, kad nėra mūsų šalyje institucijos, kuri būtų atsakinga už pagalbą mirštantiems namuose ligoniams ir jų artimiesiems. Bananų šalis. Ką daugiau čia ir bepasakysi.
O gal yra? Tik aš to ir vėl nežinau?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
