Aštunta diena.
Važiuojam į Kaišiadoris. Pakeliui sustojam degalinėj, perkam kavos, rūkalų, „Skitles“, šokoladuką, traškučių. Išleidžiu 20 Lt.
Grįžtant Marijampolės link, skambina Darius. Klausia, ar davė man vakar 20 Lt, nes tiek turėjo piniginėj, o dabar jų nebėra (vakar šiek tiek alaus pagėrė, bet tikrai negalvojau, kad neatsimins).
Atsakiau, kad kaip tik norėjau jam skambinti ir priminti, kad dar nedavė man pinigų.
Užsukau į „Maximą“, pirkau vyno. Daivai (kolegei) dovanų, nes jau antrą kartą skolina man sukneles savo. Negaliu taip tuščiom grąžinti, reikia atsidėkoti.
Vakare iš Dariaus atsiimu 20 Lt, kurių vakar „nedavė“. Devinta diena.
Šiandien jaučiausi gana gerai, potraukio pirkti nebuvo. Tik potraukis parduoti. Kažkaip labai greitai pardaviau paltuką, kurį šeštą kančių dieną įdėjau į skelbimą. Gavau pavedimą – smagu, banko sąskaitoje matyti 520 Lt. Tik gaila, kad iš jų man lieka tik 50 Lt. Bet vis pinigas.
Jau galvoju, ką dar čia pardavus. Galiu pardavinėti ir ne savo daiktus, o, pavyzdžiui, mamos. Užsimetu sau 20-30 Lt ir biznieriauju. Biškį prakusiu su pardavimais ir galėsiu tęsti savo vingiuotą karjeros kelią kaip profesionali komersantė.
Vakare dariausi manikiūrą. Darius vis bumbėjo, kaip smirda tas nagų lako valiklis. Galvoju sau: „Jeigu nori, gali duoti 30 Lt, ir eisiu pas manikūristę, nereikės čia tau uostyti“. Bet šį atkirtį pasilikau ateičiai.
Vėliau, jau gulint lovoj ir romantiškai žiūrint krepšinio varžybas tarp USA ir Slovėnijos, sakau jam: „Dar pamiršau paminėti, kad kas mėnesį ar pusantro turėsi man išrašyti apie 120 Lt kirpyklai ir antakiams susitvarkyti“.
Kai jo akys pradėjo didėti, o burna žiotis, pasakiau, kad šiandien sutaupiau 30 Lt pati pasidarydama manikiūrą. Sulaukiau atsakymo – „O tau rytojui duoti daugiau pinigų, nes važiuosi į Rietavą, jo?“ Jo. Labos nakties. P.S. gavau 30 Lt. Dešimta diena.
Pagalvojau, kad mamai labai iš širdies iki šiol ir nepasakojau, kokias kančias viduje turiu išgyventi, todėl nusiunčiau jai savo dienoraštį nuo pirmos iki devintos dienos imtinai. Į tą laišką gavau iš karto tris jos atsakymus:
Mamos atsakymas Nr. 1. „Mėlyna suknelė be etiketės. „Stefanell“, rodos. Aš mokėjau 150 Lt (buvome kalbėję apie vieną suknelę, kurią reikėtų parduoti, nes nenešiojama, ir diskutavom, ar ji dar su etikete, ar jau be). Ir šiaip. spintoje yra pardavimui dėvėtų rūbų ir batų. 50 procentų tau.“
Mano komentaras: šiaip Dalia yra protinga moteris (visgi finansų srityje dirba), kažin, ji neapsiskaičiavo su tais 50 proc. ar tik minties aiškiai nepateikė? Ko gero, turėjo minty, kad man 50 proc. pelno, o ne 50 proc. pajamų atitenka. Mamos atsakymas Nr. 2. „Ir prisimink, kad turi mane, jei kas“.
Mano komentaras: Maaano mamytė... Niekas geriau nei ji nesupranta šios kančios. Kiek parduotuvių kartu apeita, kiek batų porų bendram naudojimui pirkta, kiek suknyčių nučiupinėta ir švarkelių išmatuota. Kokią smagią apsipirkinėjimo kartu istoriją esame kartu nugyvenusios... Mamos atsakymas Nr.3. „Gal ir man Stasiui (mamos vyras, Giedrės ir Justo tėvas) atiduoti savo kortelę...“
Mano komentaras: Mama! Ar tu sveika, niekur nesusitrenkei??? Ar tau viskas gerai?? Skambinu aiškintis, kas čia nutiko. Šiandien vėl važiavom į Rietavą. Pirkau cigarečių, kavos, šokoladuką, „Skitles“. Vakaras buvo tiesiog nuostabus. Darius grįžo iš darbo ir, kadangi gavo šiek tiek didesnę algą nei įprastai, keturioms dienoms davė ne 40, o 50 Lt. Ir jam skambino Pranas (Dariaus dėdė, dabar gyvenantis kažkur užsienyje (turbūt Didžiojoje Britanijoje). Jų pokalbis skambėjo maždaug taip (buvo įjungtas garsiakalbis, todėl viską girdėjau):
Pranas: „Tai va, pervedžiau tą skolą“.
Darius: „Čia tą, kai važiavai autobusu zuikiu, nesusimokėjai baudos ir paskui antstoliam perdavė?“
Pranas: „Neeee. Tą, kur jum su Ecka (Dariaus draugas) buvau skolingas. Eckai 400 Lt, o tau 300 Lt.“
Darius: „Eik tu, aš net neatsimenu tokios skolos.“
Pranas: „Tikrai tikrai, aš gi viską turiu užsirašęs. Prieš kokius keturis metus skolinausi. Tai aš pervesiu per „Western Union“, tada parašysiu tau kodą ir tu nusiėmęs ir Eckai paduosi, gerai?“
Darius: „Nu tai gerai.“
Po kelių minučių Darius gauna SMS su minėtu kodu ir suma – 815 Lt. Iš karto vėl skambina Pranas.
Darius: „Nu tai gavau aš čia tą žinutę, viskas gerai. Tik kiek tu sakei skolingas?“
Pranas: „Eckai 400 Lt, o tau 300 Lt. Ten dar biškį liks, tai žmonai atiduok.“
Darius: „Kad neturiu aš žmonos, tik draugę.“
(Aš tuo momentu sustingus stoviu ir laukiu kuo čia viskas baigsis, baisu net ką sakyt.)
Pranas: „Nu tai koks skirtumas ar žmona, ar draugė, gali gėlių nupirkt ar šiaip ką.“ Darius padėjęs ragelį atsisuka į mane. Ko gero, gailisi, kad buvo įjungęs garsiakalbį ir kad aš tai girdėjau. Dar garsiai pasitikslino ar tikrai viską girdėjau. O aš išsiviepus iki ausų tik švelniai palinksiu galvą. Daugiau klausimų šia tema nebuvo. Vienuolikta diena.
Pasaulio krepšinio čempionatas. LT-USA. Žiūrėjom restorane „Pizza Jazz“. Pirkau tris „Grimbergeno“ tamsaus. O jis stiprus, rupūžė. Tai daugiau nieko apie tą vakarą ir negaliu papasakoti. P.S. Pralaimėjom. Dvylikta diena.
Mano draugė Rūta yra labai protinga. Apie mamos pajamų dalybas ji labai gražiai pakomentavo. Kad kai vaikystėj tėvų pasiųsti eidavom į parduotuvę nupirkti duonos/dešros/vyno/mineralinio, o grąžos parnešdavom apie 20-30 Lt, dažnai išgirsdavom atsakymą „tai pasilik“. Tai va todėl ir mano mama dalinasi ne pelną, o pajamas pusiau.
Bet. Pasirodo, Darius irgi turi mamiškų savybių. Ar jau sakiau anksčiau, kad jis labai geras? Ir ne tik dėl to, kas bus parašyta šioje pastraipoje.
Tai va, vakare užsisakėm nesveiko maisto užkandinėj ir nužygiavom į parduotuvę vandenuko nusipirkti. Stovint prie kasų aš labai ilgesingai žiūrėjau į priešais esančią guminukų parduotuvę. Nu gerai, gal ne tik žiūrėjau, bet ir biškį pazurgiau. Darius ir sako, kad jei liks pinigėlių, tai duos centų, kad nusipirkčiau saldainių. Ogi pasirodo, grąžos liko daugiau nei 20 Lt. Tai jis man tuos 20 Lt ir atidavė, sakė, gali už juos pirkti ką nori. Tai guminukų nepirkau, įsidėjau juos į piniginę. P.S. Šiandien buvau kirpykloje, pirkau plaukų dažymą ir kirpimą (pinigų davė Darius, nes tai yra iš būtinųjų pirkinių sąrašo).
P.P.S. Kol kas būtinųjų pirkinių sąrašas nėra nei įteisintas bendru šalių sutarimu, nei išdėstytas ant popieriaus lapo. Jis yra mano vaizduotėje. Trylikta diena.
Anksti ryte išvažiuojam į pajūrį. Švęsim šventę su kolegom – įmonės 24 gimtadienis. Ko gero, nebus galimybės nieko pirkti, išskyrus cigaretes.
Vienuoliktą dieną (kai pralaimėjom) buvau išsiuntusi šias savo mintis Vaidai (Giedrės kolegė, paturbinta draugė, gyvenimo palydovė). Kad suprastų, kodėl aš paskutiniu metu tokia suirzusi ir sužlugdyta. Tegul žino, koks baisus mano dabartinis gyvenimas.
Taigi ogi šiandien įlipu į kelionės autobusą ir pradedu girdėti kuo puikiausius ir nuostabiausius atsiliepimus apie savo patyrimus, kaip chebrai patiko, kaip „smagiai ir linksmai“ viskas aprašyta. Kaip tai smagiai? Kaip žmonės gali taip kalbėti apie mano kančią?
Pirkau cigarečių. Keturiolikta diena.
Važiuojam iš Nidos namo. Autobusas linksmas, stojam kas ketvirtoj degalinėj. Vienoj iš jų Audrius nuperka cigarečių pakelį ir sako: „Imk, čia tau“. Aš ir klausiu, kodėl tu man perki cigaretes? O jis: „Imk, imk. Tik būtinai įrašyk į dienoraštį, kad nupirkau. Po kažkiek laiko tas dienoraštis bus vertas daug pinigų, aš irgi čia būsiu paminėtas“.
Kadangi cigarečių ir pati sau pirkau, įlipu į autobusą su dviem pakeliais rankoje. O Kristina (Giedrės kolegė, jaučiu eigoje tapsianti gyvenimo palydove) ir šaukia iš galo autobuso: „Iš kur pinigų gavai???“. Žuodž, jau tampu žvaigžde, dar mėnesis ir puikuosiuosi ant „Žmonių“ viršelio. Savaitės reziumė:
Gavau 290 Lt. Iš įvairių šaltinių, ne tik Dariaus. Pajamos natūra (cigaretės iš Audriaus) nebuvo įskaičiuotos. Išleidau 237 Lt.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
