Netiesa, kad nuoskaudos su amžiumi praeina. Netiesa, kad dauguma tokių kaip aš atleidžiame ir pamirštame. Dažnas visą gyvenimą giliai nešiojasi neapykantą ir prisimena buvusius kankintojus su panieka ir įniršiu. Nes jie, tegul pasenę, praplikę, pilvoti, apsikrovę vaikais, vis dar primena mus tokius, kokių patys savęs nenorime prisiminti. Visi, kurie nesupras, kaip galima būti tokiai užsispyrusiai neatlaidžiai ožkai, kaip galima bene dešimtmetį kolekcionuoti nuoskaudas galiu pasakyt tik viena – pereikit visus devynis pragaro ratus, o tada moralizuokite.
Kaip jums tokia bjauri nepagražinta vienišo vaiko kasdienybė: stypsojimas prie sienos nunarinta galva, kai esi atvirai ignoruojama, nepritampi jokiame būryje, tarsi balta varna. Apspjaudyti popieriaus gumulai kuprinėje ir palto kišenėse, bjaurūs juokai už nugaros, o pačiomis blogiausiomis dienomis – ir smūgiai. Ten, kur nemato budinčio mokytojo akis – tualete, mergaičių persirengimo kambaryje, per kūno kultūros pamokas, kur nors tolimame salės kampe. Smūgiai į paširdžius, smūgiai kamuoliu į veidą, spyriai į kojas ir nugarą, nuo kurių lieka mėlynės ir išspaudžia ašaras.
Baimė eiti namo. Tos minutės tempimas iki tol, kol supranti – dabar arba nespėsi į paskutinį autobusą ir teks bene dešimtį kilometrų kiūtinti pėsčiomis. Baimė, kad jie tebelaukia tavęs kieme, kad galėtų baigti tai, ko nespėjo ar nesugebėjo, kol buvai salyginai saugi už mokyklos sienų. Jei spėja pagauti, tada viskas baigiasi ašaromis, išdraskytais plaukais ir smūgių kruša. Jei nespėja nutverti, tada leki vejama šlykščiausių pravardžių ir keiksmų lavinos, kol pagaliau nustoji juos girdėti.
Sudraskyti sąsiuviniai, penalas šiukšlių kibire. Baimė atsakinėti prie lentos, nes, vos tik atsistojus, pasigirs reikšmingi kikenimai ir prunkštimas, replikos ir šnabždesiai. Žinojimas – jei atsistosi, kas nors būtinai ant kėdės priklijuos iškramtytos gumos gumulą, ar ją apskrepliuos.
Laimei, tada dar nebuvo socialinių tinklų ir buvau apsaugota nuo pjudymo viešojoje erdvėje. Nors net namuose neturėjau nei dienos ramybės – galėdavau pasislėpti nuo kankintojų, bet ne nuo minčių apie juos. Net namie nebuvo vietos, kur galėčiau pamiršti tą amžiną paniekos ir patyčių baimę. Manęs nė akimirkai nepaleisdavo tas užspeisto į kampą žvėriuko jausmas, ta gyvuliška blogo nuojauta kankindavo dieną ir naktį. Ir nepakeliama atstumto niekam nereikalingo vaiko vienatvė.
Ne. Aš nekeliu šampano taurės, kai mane pasiekia skurdžios žinios apie tai, kaip dabar gyvena tie, kuriuos norėčiau pamiršti. Bet neslėpsiu – kiekviena jų nesėkmė, kiekvienas žlugimas sukelia kreivą pikdžiugos vypsnį. Tarsi sulaukus atpildo valandos.
Aš sugebėjau išgyventi, perlaužti likimo stuburą. Kapsčiausi, draskiausi ir nežmoniškai daug dirbau. Dabar galiu savimi didžiuotis, galiu žiūrėti į veidrodį be paniekos ir skausmo. Galiu mylėti ir būti mylima. Auginu dukrą, kuriai niekada neteks patirti to, ką aš patyriau. Nes, kitaip nei mano tėvai, nelieku abejinga. Kovoju dėl jos taip, kaip niekas ir niekada nekovojo dėl manęs.
Dabar aš esu jų laukiama ir kviečiama. Jie seniai pamiršo, kokie išgamos buvo. Tikriausiai nurašo savo nežmoniškai žiaurų elgesį kaip vaikiškas šėliones, kurios niekam nepadarė žalos.
Dabar aš galėčiau „papuošti“ jų kompaniją, būčiau priimta išskėstomis rankomis, apiberta girtais bučiniais ir dusinama glėbyje. Jų akimis žiūrint, aš daugiau ne užguitas liguistai bailus vaikas, o įdomi ir daug pasiekusi moteris. Žmogus, su kuriuo verta prasidėti.
Bet tai – žvelgiant jų akimis. O aš... Kai tik prisimenu jų veidus, kyla panikos ir siaubo banga, atmiešta begaline panieka. Negaliu jiems atleisti ir niekada negalėsiu. Nes niekada negalėsiu pamiršti...
Kaip tyliai verkiu po mokyklos laiptais, spausdama glėbyje iki pilkumo apspardytą kuprinę, kurią visą pertrauką gaudžiau keturiomis ropodama po grindis, o kiekvieną mano bandymą atsistoti nugesindavo spyriai ir smūgiai.
Kaip bijau eiti namo, nors jau temsta. O jų bijau kur kas labiau, nei bijau tamsos. Nes geriau ilgas kelias pėsčiomis per lapkričio lietų, nei viena vienintelė akimirka akistatos su jais.
Kaip slepiu savo bręstantį gražų kūną po apdribusiais drabužiais, nes kitaip būsiu nedelsiant užspausta į kampą ir šiurkščiai grabinėjama gašlių rankų, o paskui vemsiu tualete, vemsiu žalia tulžimi. Nes mokykloje aš nevalgau. Nes bandelė, kurią nusipirkau mokyklos valgykloje, guli sutrypta trečio aukšto koridoriuje.
Niekada negalėsiu pamiršti, kad iš manęs jėga išplėšė tai, kas visiems mums duota nuo pat gimimo – gyvenimo džiaugsmą. Niekada negalėsiu pamiršti, kaip ilgai man reikėjo to mokytis.
Ir jei egzistuoja pragaras, ramia sąžine galiu palinkėti – sudekit visi pragare.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
