Sutikau vyrą, su kuriuo pradžioje patyriau stebuklus ne tik gyvenime, bet ir lovoje. Mylimasis savo ruožtu man nuolat akcentuoja, kad esu jo išsvajotoji deivė.
Ir apskritai, seksas yra loterija – du žmonės atskirai gali jį dievinti, o kartu nepasiekia aukštumos.
Atrodytų, net dievai mums gali pavydėti! Tačiau vienas „bet“: kad ir kaip gražiai, subtiliai ir net atvirai iš savo brangiausiojo bandyčiau išpešti nors mažytę užuominą apie jo seksualines fantazijas, jo troškimus, kaskart atsakymas būna tik vienas: man su tavim visaip gerai.
Na taip, kurgi ne! Kai visada „karnavalą“ ruošiu aš?
Kaip jau minėjau, esam pakankamai atviri, ir ne kartą esu apie tai užsiminusi savo vyrui. Tačiau niekas nesikeičia ir... Lašas po lašo ir akmenį pratašo.
Kodėl visą laiką naujovių iniciatore turiu būti aš? Nauji seksualūs atributai, naujos pozos, nauja erdvė – viskas mano dėka, o malonumų viršūnę pasiekiam abu.
Kaip jau minėjau, vyras neslepia, kad jam tai patinka, ir mane įvertina. Tačiau jis primena išpaikintą sultoną iš turkiškų pasakų, vis laukiantį naujos pasakos. O aš tuo tarpu nerimstu: kodėl vien tik aš?
Esu kartą skaičiusi straipsnį, kad pasitaiko vyrų, kurie, sutikę savo idealią meilužę, išsigąsta. Ar tai gali būti panašus atvejis? Kaip man praverti jo fantazijų vartelius? Kaip man sužadinti jo norą dalintis ir pademonstruoti tai? Ar gali vyras bėgti nuo savo svajones? Tai ne klausimas psichologui, noriu išgirsti daug nuomonių, o ne vieną.
Nes mane tokia padėtis kankina. Juodai užkniso tas jo egoizmas lovoje, kai vienas nuolat stengiasi, o kitas pasyviai laukia. Norisi mesti visas pastangas už borto ir pasiieškoti kito žmogaus, bet nesu taip išauklėta, kad bėgčiau nuo vieno prie kito, lyg kokia nimfomanė.
Bandau sau atsakyti į klausimus, ar jis toks pasyvus nuo prigimties, bet jis vis, lyg koks tikras lietuvis stuobrys, tyli arba išsisuka nuo atsakymų.
Kažkur skaičiau: „Moteris turi patenkinti vyrą visame kame“ auklėjimas yra įsišaknijęs giliai patriarchalinėse visuomenėse“. Labai protinga, bet man kas iš to?
Aš noriu eksperimentuoti, kol neturime vaikų, nes žinau, kad metai ir vaikai daro savo. Pagalvojau, kad jeigu dabar viską patirsime, gal bus lengviau ateityje, turėsime bendrus atsiminimus, o ne pasakojimus tipo „kiek aš turėjau anksčiau vyrų (moterų) ir kaip dabar su tavimi nuobodu, todėl išbandom svingą, meilužį, kad atsipeikėtumėme“.
Žinau iš pokalbių, straipsnių, kad daugelis moterų ar vyrų Lietuvoje bėga į kairę ir dešinę. Ten lengviau, nes nereikia dėti emocinių pastangų, nereikia dalintis kasdienybe, kur vaikai ar kitokie „trikdžiai“, jeigu sąmoningai jų nekontroliuosi, tampa didžiule našta, naikinančia bet kokį seksualinį geismą. Aš šitokio likimo bijau.
Bet ir bijau netekti mylimo vyro. Bala žino, gal tas mano vyriškis lovoje jaučiasi labai jau saugus? Bet kad egoistas, tai jau tikrai.
Taigi, prisiskaičiusi apie „moteris lentas“, noriu pasakyti, kad jūs, vyrai, patys dėl to kalti! Per savo tingumą, nors ir gavę seksualiausią moterį pasaulyje, paverčiate ją lenta, nes patys tokie esate. Kažkokie infantilai, mamyčiukai, svajojantys apie žmoną – motiną, žmoną – tarnaitę. O gavę seksbombą, netenkate žado!
Beje, viena mano draugė pasakojo, kad ji, prisiskaičiusi, kad reikia visas savo seksualines fantazijas papasakoti savo vyrui, taip ir padarė. Tai tas išvadino ją kekše!
Man net šitas negresia, maždaug, tu fantazuok, man patinka. Tokia padėtis, ponai vyrai, man gerokai įgriso. Todėl dabar nusprendžiau – gulėsiu kaip lenta.
Rašau, nes, pagalvojau, parodysiu jam, ką žmonės mano apie jį, gal atsipeikės.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
