Pradėjau vis dažniau „gurkšnoti“. Tai butelį pas kaimynę, tai sidrą viena namuose. Taip sutapo, kad dėl vaikų elgesio du-tris kartus užėjo pasikalbėti darželio auklytė. Ir tuos kartus aš buvau išgėrusi. Ji, matyt, pagal įstatymą taip turėjo elgtis, kad mane paskundė. Netrukus gavau savo socialinę darbuotoją, pas kurią konsultavausi, kaip elgtis. Dėl vaikų nepriežiūros grėsė teismai.
Socialinė darbuotoja pasitaikė labai maloni ir patarė būtinai atsigulti į ligoninę – atlikti detoksikaciją. Tada galėsiu pateikti pažymą, kad gydausi, kad taisausi ir noriu gyventi blaiviai. Nes kitaip gali reikėti vaikus atiduoti sesei. Žinoma, iš karto sutikau, atsiguliau į tą ligoninę, pasiryžau atversti naują gyvenimo puslapį.
„Detokse“, kaip ten visi vadinom, buvo labai smagių žmonių. Tuojau susidraugavau su pora moterų ir keliais vyrukais. Dieną vykdavo socialinio darbuotojo ir psichologės paskaitos, popiet galėdavom išeiti į miestą, o vakare susėsdavom visa kompanija bendroje virtuvėje, ir valgydavom sumuštinius, tortus, arbatą gerdavom.
Buvo toks Vilius, aš jį jau antrą dieną pastebėjau. Visus iki ašarų prijuokindavo, ir šiaip linksmindavo. Ir vyriškas, tvirtas. Aš jam rytais kavą padarydavau, vakare sumuštinių virtuvėlėj.
Gydymas truko dvi savaites. Jau pirmos savaitės viduryje ir Vilius man pradėjo smarkiai rodyti dėmesį. Vis apkabindavo, pakibindavo. Pradėjom, kai nieks nemato, bučiuotis.
Jis taip traukė mane, taip susižavėjau, kad nuo antros savaitės, kai būdavo galima išeiti į lauką, mes su Vilium tik nulipdavom žemyn į aikštelę ir jo mašinoje pasimylėdavom. Skraidžiau kaip ant sparnų, toks geras man buvo. Porą dienų anksčiau už mane išėjo iš „detokso“. Aš jam išeinančiam dar meilės laišką parašiau.
Be reikalo viskas. Kai jau pati išėjau, visi teismai susitvarkė, vaikai liko pas mane, paskambinau Viliui. Pasiūliau susitikti, nueiti picos, paskui pas mane pažiūrėti filmo. O jis labai piktai atsakė, kad yra vedęs, turi šeimą, kad nebūčiau durna ir daugiau neskambinčiau.
Būčiau paverkusi ir susitaikiusi su tuo, ką padarysi, kad kuilys. Bet praėjo dar pora savaičių, ir didžiausias man smūgis buvo, kad, pasirodo, laukiuosi!
Dar kartą jam paskambinau, aišku, pranešiau. Atsakė, kad nieko čia neprisigalvočiau, jokių išlaikymų nebus, prisidirbau, tai susitvarkyčiau. Paklausė sąskaitos numerio ir pervedė pinigų abortui.
Aš taip ir galvojau, kad pasidarysiu, bet žiūrėjau į tuos savo turimus vaikučius, žiūrėjau, ir supratau, kad negaliu. Tuos pinigus panaudojau nėštumo reikmėms.
Dabar jau turiu keturis vaikelius, ir visus gražiai auginu. Su pašalpom, su sesės pagalba, sunkiai verčiamės, bet verčiamės.
Viliui taip daugiau ir neskambinau. Neseniai iš bendros pažįstamos girdėjau, kad jis vėl „detokse“ guli.
O aš dėkoju Dievui, „ant taurelės“ daugiau neužlipau.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
