Reiktų žinoti, kad tai, kas buvo individualu, gali visiškai jums nepatikti ir net trukdyti santuokoje. Tai, kad jis nemoka persivilkti lovos, jam nesvarbu, kaip jis šiandien apsirengė ar maistas jo šaldytuve pelyja, gali rodyti, jog jam reikia moteriškos rankos namuose.
Taip, tikrai reikia, bet ką tai bendro turi su meile? Ar visada būsite už tai įvertinta, jei jis kažko nedarė, kol gyveno vienas? Kodėl jam tai turėtų būti svarbu, kai gyvensite kartu? Jūs stengsitės, plausite, skalbsite, gaminsite, o galbūt jam to nereikia?
Mainais negaudamos atlygio, nesuprasite, kas vyksta, pyksite.
Kaip rašė rašė psichoterapeutas Gary Chapmanas savo knygoje „Penkios meilės kalbos", reikėtų žinoti, kad kai imsite gyventi kartu, batai patys į spintą nepasidės, ir kiti buitiniai dalykai, kurie atrodo smulkmena, ims labai trukdyti.
Taip, tai išties tiesa.
Ką daryti, kai jūsų sutuoktinis gyvena savo pasaulyje? Kai jo pomėgiai, įsitikinimai yra neginčijami ir nekeičiami?
Taip, jūs galite pasikalbėti. Galbūt jis jus išklausys, pažadės pasistengti jus suprasti būti „geresnis“, bet tai bus labai laikina, nes schemą keisti yra sunku. Žinoma, įmanoma , bet tam reikia didelio motyvo, o žmona – nepakankamas.
Pagal jį – tai jūsų bėda, kad jūs nemokate prisitaikyti prie jo.
Tokia yra ir mano santuoka. Vyras nėra blogas, bet jis gyvena savam pasaulyje, jo hobiai ir pomėgiai yra pagrindiniai mano konkurentai.
Atrodo, stengiuosi juos toleruoti, bet jų tiek daug, jie atima labai daug mūsų bendro laiko, kurį mes galėtume skirti mums... Na, laikas dar ne pagrindinė priežastis, bet tie pomėgiai, interesai dažnai neatitinka visuomenės normų, ir labai užgožia manuosius.
Vienas pavyzdys – mano sutuoktiniui jo kompiuteriniai žaidimai atrodo tokie pat svarbūs kaip mano studijos. Jis žaidžia, aš mokausi, vaikas miega. Pabudus vaikui, supyksta, kad per jo žaidimą jam reikia pas vaiką nueiti, nors aš ruošiuosi atsiskaitymui.
Bet studijos – tai galbūt mano ateitis, tuo pačiu – ir mano šeimos. Aš matau savo specialybės perspektyvas. Ar tai vienodai svarbu, kaip laimėti kompiuterinį žaidimą, kuris neatneša nei finansų, nei skatina asmenybę augti?
Tokie pavyzdžiai atrodytų smulkmenos, bet jie labai dažni ir dar taip netrukdė, kol nepradėjo virsti konfliktais.
Mano vyras – stipri asmenybė, kartais jam to pavydžiu. Jis nepuola į isteriją, išlaiko savo strategiją, nors ji dažnai neadekvati.
Pavyzdžiui, mums pykstantis jis visada naudoja „bumerangą“. Ką aš bepasakyčiau, visada sakys tą patį atgal, nors tai net nelogiška. Jei pasakysiu, kad jis nesitvarko, jis sakys – tai tu nesitvarkai. Nesvarbu – tiesa ar ne – visada atgal.
Turbūt reikėtų į tai nekreipti dėmesio ir aš to jau išmokau. Bet kai pagalvoji apie meilę, iškyla klausimas: ar mylintis tave žmogus tikrai tave myli, jei jam svarbiausia nenusileist, nelikt kaltam? Tada supranti, kad gal tave ir myli, bet save myli labiau.
Jei imtume kalbėti skyrybų tema, jis visada pasakys: „Tai tavo pasiūlymas, tavo sprendimas. Reiškia, problema tavyje. Tau netinka, o man tinka, aš galiu toliau kartu gyventi.“
Taip, jis gali, kai jo interesai ima viršų o manieji – nesvarbu. Bet ar tai meilė? Turbūt, ne. O pomėgių aš net negaliu leisti sau turėti, nes jei dar ir aš jų turėčiau, šeimos laiko visai neliktų.
Pabaigai galiu pastebėti, gal dauguma moterų ir prisitaikytų, bet ne aš. Aš reikli, pedantiška, perfekcionistė, turiu daug tikslų ir negaliu plaukti pasroviui. Ar belieka skirtis? Jei vyras važiuoja savo traukiniu, nuo bėgių stumdamas mano...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
