„Na, ir kas atsitiko? – iškišau galvą iš virtuvės ir išpūčiau akis. – Tu – ir prisidirbai?“
Buvo neįprasta girdėti tokią naujieną iš jo lupų. Sūnus visada buvo geras ir stropus vaikas. Be to, pirmūnas. Gimnazijos pasididžiavimas.
„Ai, – tęsė toliau vaikas. – Vakar per „Facebook“ pakomentavau klasiokės nuotrauką ir išėjo didelis nesusipratimas. Dabar jos vyriausia sesė ir mama ruošiasi atvažiuoti į gimnaziją aiškintis. Sakė, eis pas direktorę. Bet tu nesijaudink. Aš pats galiu susitvarkyti. Jeigu nepavyks, tada galėsi ir tu važiuoti. Iki tol net nebandyk kištis.“
Taip perspėjęs mane, sūnus nuėjo į savo kambarį.
Kur čia nesijaudinsi ir nesikiši! Man trūko informacijos, tad įslinkau iš paskos ir atsisėdau susiraukusi ant fotelio, duodama suprasti, kad nepajudėsiu iš vietos tol, kol jis nepapasakos smulkmenų.
„Nieko tokio neatsitiko, – supratęs, kad manęs šitaip paprastai neatsikratysi, atsiduso vaikas. – Tiesiog vakar bendraklasė įdėjo į „Facebook“ savo nuotrauką ir po ja parašė: „Pažiūrėkite, kaip kvailai atrodau!“ Aš paėmiau ir patvirtinau: „Taip, atrodai tikrai kvailai! Trink greičiau, kad niekas nepamatytų tokio siaubo.“ Ji supyko ir įsižeidė. Po to, matyt, pasiskundė savo 21 metų sesei. Ta pradėjo man rašinėti ir grasinti. O aš, tu žinai, nusileisti negaliu. Tad pasiunčiau tą sesę ten, kur karaliai pėsti vaikšto. Tai ji pasakė, kad atvažiuos į mokyklą aiškintis ir pažiūrės, koks aš tada busiu kietas.“
„Ir kada atvažiuos?“ – susidomėjau.
„Šiandien skambino pavaduotojai ir sakė, kad ant dienų.“
„Tai tave jau kvietė pavaduotoja?“ – nesupratau.
„Taip,“ – atsakė sūnus.
„Ir ką?“ – nekantrauju.
„Nieko. Nustebo. Aš jai papasakojau, kas vyko, ir ji manimi patikėjo. Dar davė patarimą – atsiprašyti jos ir nesiginčyti su tėvais pokalbio metų. Pabūti protingesniu.“
„Gerą patarimą davė, – pastebėjau ir paprašiau. – Parodyk tą nuotrauką.“
Sūnus prisijungė prie socialinio tinklo, bet nuotrauka jau buvo ištrinta.
„Šiaip tai tu nelabai gerai pasielgei, – nusprendžiau truputį paprotinti paauglį. – Mergaitė tyčia parašė, kad blogai atrodo. Ji tikėjosi priešingos reakcijos. Norėjo, kad visi parašytų: „Tu atrodai nuostabiai.“ O tu, matai, nesupratai ir paerzinai.“
„Tai ką aš kaltas, kad ji juokų nesupranta!“ – pasiteisino sūnus.
„Kitą kartą būk atsargesnis komentuodamas,“ – baigiau pokalbį ir trumpam pamiršau šį nereikšmingą įvykį.
Vakare netikėtai sulaukiu vyriausio sūnaus skambučio. Jis klausia: „Ką ten brolis prisidirbo?“
„Nieko, – atsakiau. – O ką?“
„Man paskambino ir pranešė, kad jeigu tavo brolis nenusiramins ir vaidins kietą, tai jį vakare pagaus ir sumuš.“
„Kas? Už ką?“ – susijaudinau.
„Tai sakė ten kažkas su „Facebook“ susiję.“
„Aaa, – pagaliau supratau, kame reikalas. – Ir kas sumuš? Klasiokės sesė?“
„Ne, – girdžiu. – Jos draugai.
Šį kartą susijaudinau ne juokais.
„Palauk, palauk. Tai tu negalėjai brolio užstoti? Apginti?“ – supykau ant sūnaus.
„Aš į vaikų reikalus nesikišu. Jeigu jis kaltas, lai atsako,“ – išgirdau.
Ach, šitaip! Supykau.
„Dabar prašau paskambink tam, kas tau pranešė, kad ruošiasi skriausti brolį, ir pasakyk, kad jeigu kas nors pirštu jį palies, tai pasigailės, nes teks tada turėti reikalą su manimi. O tu mane žinai. Su manimi juokai menki. Be to, pasakyk, kad ruošiuosi kreiptis ir į teisėsaugą dėl grasinimų susidoroti su nepilnamečiu ir žadu prisiteisti nemažą piniginę kompensaciją moralinei žalai atlyginti. Tu būsi liudininkas.“
„Mama! – girdžiu išsigandusį sūnaus balsą. – Nesinervink, nieko čia baisaus. Gal šiaip sau pagrasino.“
„Na jau ne, – pykstu toliau. – Nenusiraminsiu. Kai paaugliai tarp savęs aiškinasi – vienas dalykas. Kai kišasi suaugę žmonės su grasinimais – kitas. Jie ką, galvoja, kad jų mergaitė auksinė, o mano sūnus – patvorinis? Nėra kam jį užstoti? Lai skaudžiai nusivilia. Kovosiu tol, kol jiems maža nepasirodys!“
Ir padėjau ragelį.
Jauniausią sūnų perspėjau apie grasinimą susidoroti ir pareikalavau man pranešti, kai į gimnaziją atvažiuos tos mergaitės tėvai. Jeigu jau šitaip pakrypo reikalai – nesiruošiu tylėti. Noriu asmeniškai pažiūrėti į tų individų akis ir stebėti jų cirką.
Po kurio laiko vyriausias sūnus perskambino ir pasakė, kad perdavė mano žodžius.
Ši istorija tuo ir baigėsi. Turbūt žmonės vis dėlto išsigando ir nusprendė neauklėti mano vaiko. O gaila! Ir į gimnaziją neatvažiavo. Matyt, suprato, kad ne kvailiai pasitaikė. O ta mergaitė kažkiek laiko pavaidino nuskriaustą ir nusiramino.
Šios istorijos moralas būtų toks: nestabilios psichikos žmonėms ir jų vaikams socialiniais tinklais naudotis nevalia. Jeigu nesupranti, kam jie skirti, esi jautrus ir nemoki jais naudotis, sėdėk kampe ir ramiai skaityk knygą. Arba eik grynu oru pakvėpuoti, apsipirkti galiausiai. Tai suteiks gyvenimui didesnės prasmės ir pasitenkinimo, nei beprasmiškas klaviatūros mygtukų maigymas, privedantis prie bendravimo įgūdžių stokos, vienatves ir problemų ieškojimo ten, kur jų nėra.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
