Su vyru esam jauni, auginame vienerių metukų sūnelį, neseniai vėl pastojau. Problema ta, kad bijau pasakyti anytai, kad vėl laukiuosi. Nes negaliu pamiršti kaip buvo praėjusį kartą.
Tada dar nebuvom susituokę, bet jau kurį laiką gyvenom kartu. Vis mažiau saugojomės ir netrukus mus aplankė gera žinia. Abu labai džiaugėmės ir ruošėmės pranešti tėvams.
Santykiai su būsima anyta nebuvo labai geri jau nuo pradžių. Būdavo įtampa susitikus, visokios kreivos šypsenos, bet vis tiek privalėdavom pas mano vaikino tėvus dažnai lankytis.
Taigi atvažiavom pranešti. Ir kai vaikinas apie tai pasakė, jo motina atsakė: „Na, nežinau... Aš dar per jauna tapti močiute. Esu dar nepasirengusi.“
Man tikrai buvo smūgis. Jai tada buvo 49 metai. Ar čia labai jauna? Nesupratau: tai čia man abortą darytis? Čia mano, ar jos gyvenimas?"
Po to, kai pranešėm apie nėštumą, privalomi susitikimai pasidarė dar dažnesni, bent kartą per dvi savaites. Gyvename tame pačiame nedideliame miestelyje, todėl ir išvengti susitikimo nėra daug progų. O jeigu kokį kartą nesusitinkam, tai priekaištauja dėl to sūnui, verčia jį aiškintis dėl manęs, neva, aš neleidau susitikti. O jis vėliau mane verčia daugiau taip nesielgti, nes paskui mama priekaištaus.
Net atsisakyti susitikimų negalėdavau, nes, neva, ką nors ne taip pagalvos. Jeigu norėdavau tiesiog pagulėti namuose, vaikinas tėvams meluodavo, kad einu susitikti su drauge.
Gimus sūneliui lengviau nepasidarė. Susitikimų tvarkaraštis – dar griežtesnis. Nuolat kišasi, nuolat su savo nuomone ir nuolat viskas blogai. Tai mano skaitomos knygos – nesąmonės, tai mano mėgstami saldumynai – šlykštūs, tai vaiką ne taip auginu, tai dar kas nors. Visada viską žino geriau.
Pavargau nuo tokio gyvenimo, o bėgti nėra kur. Mano tėvai ir seserys išvažiavę į užsienį, ten dirba. Neturiu, kas mane apgintų. Be to, myliu savo dabar jau vyrą ir nenoriu jo prarasti.
Bet jo noras pataikauti motinai ir nuolatinis vertimas mane daryti taip, kaip ji nori, žudo.
Su vyru labai laukiam antrojo vaikelio. Bet jaučiu didelį stresą, nenoriu ir vėl išgirsti ko nors panašaus, kaip praėjusį kartą. Neįsivaizduoju, kaip elgtis, kad šitas košmaras vieną dieną pasibaigtų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
