Galbūt ši suma kažkam atrodys nedidelė, kažkam nemenka, tačiau mano šeimai tai didžiuliai pinigai, kurie priverčia atsisakyti daugybės dalykų.
Šeimoje esame keturiese: mama, aš ir du broliai. Tėčio neturiu, jis gyvas, bet, kad ir kaip bebūtų gaila, jo vaikai jam visiškai neįdomūs. Taigi, viskas krenta ant mamos pečių.
Mano mama – išsilavinusi moteris, baigusi du universitetus. Nors dirba pagal specialybę, yra priversta suktis net per tris darbus, kad galėtų aprūpinti šeimą. Nors aš taip pat dirbu, mano uždarbis nebūna didelis, net nesiekiantis pusės minimumo. Neturiu galimybės dirbti daugiau, nes neišeitų darbo derinti su studijomis, už kurias mokama didžiuliai pinigai.
Taip pat prisideda paskola už mūsų šeimos butą, kuris yra būtinas, norint turėti stogą virš galvos. Nors imant paskolą ir perkant jį buvo pasirinktas pats pigiausias variantas, suma iš tiesų didelė.
Taip pat nemaža dalis pinigų išleidžiama jauniausio brolio vystymuisi. Jis serga autizmu (autizmas yra sunkus smegenų vystymosi sutrikimas, kuris sukelia nepakankamą mažamečio vaiko socialinių įgūdžių, bendravimo ir elgesio išsivystymą ar šio vystymosi sulėtėjimą-aut.past).
Norint užtikrinti, kad ateityje jis galbūt galėtų gyventi normalų gyvenimą, mokėtų bendrauti ir elgtis aplinkoje, samdomi logopedai bei žmonės dirbantys pagal specialią programą, kuri gali padėti pakeisti dabartinę situaciją ir sukurti geresnę ateitį mano broliui. Šis specialus mokymas brangus, bet labai reikalingas.
Taigi, sudėjus paskolą, brolio mokymo bei mano studijų mokesčius, išeina nemaža suma. Socialinių pašalpų jokių negauname, finansinės paramos studijoms – taip pat, nes pagal Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytą tvarką mano mama uždirba per daug, kad galėtume tai gauti.
Kas iš to didesnio atlyginimo, jeigu visi pinigai išeina būtiniems dalykams? Aš nekalbu apie jokius naujus rūbus, batus ar pramogas, šie dalykai senai jau pamiršti. Bet klausimai „už ką gyventi?“, „už ką valgyti?“ dažnai neduoda ramybės.
Dažnai būnu priversta susimąstyti: galbūt privalau atsisakyti savo svajonės ir mesti studijas, kad galėtų mano šeima išgyventi? Galbūt gyvendamas šioje šalyje žmogus negali siekti svajonių, jeigu neturi pakankamai pinigų? Galbūt reikia išmokti kažkokio amato ir dirbti po 12-15 valandų, kad būtų galima išgyventi čia?
Kodėl aš, būdama paprastas žmogus, negaliu sau leisti nusipirkt naujų batų? Kodėl turiu kaskart verkti, galvodama, jog mano artimiesiems sunku ir aš negaliu to pakeisti?
Kodėl, norėdama įgyti išsilavinimą, turiu jaustis našta artimiesiems ir pelnas kažkam, kas šiltai sėdi Seime?
O kas bus, jeigu išgyvensim ši periodą ir man pavyks baigti studijas?
Mano alga sieks per mėnesį gal 400 eurų. Ir greičiausiai net baigusi studijas vis dar negalėsiu nei sau ką nors leisti, nei pagelbėti vargstančiai savo mamai.
Todėl aš prisižadu bėgti iš čia, kad ir kaip mylėčiau savo gimtąjį kraštą. Štai atsakymas į dažnai užduodamą klausimą, Kodėl Lietuvą it skęstantį laivą palieka šitiek daug jaunų tautiečių.
Nėra tinkamų sąlygų čia gyventi!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
