Stengiuosi apeiti visas vietas, kuriose buvome kartu su tavimi – pernelyg ryškūs atsiminimai mano atminty. Atsimenu viską: kaip atvykai į mano koncertą, klauseisi mano dainuojamų dainų. Kaip po koncerto aprodžiau tau savo gimtąjį miestą, o miesto šventėje mes sėdėjome ir kalbėjomės ant suoliuko.
Palydėjai mane namo, pasakei: „Kaip gražiai šiandien atrodai.“ Tada pirmąkart mane pabučiavai.
Nemėgstu tos painiavos, kurią dabar patiriu, – ilgesio, liūdesio, pykčio, džiaugsmo. Lyg būčiau gavusi netikėtą dovaną, ją po kiek laiko praradusi, o vėliau džiaugčiausi, kad kažkada ta dovana išvis buvo mano.
Vis dar kartais tave sapnuoju – tavo veidą, tavo akis... O tavo prisilietimas sapnuose toks tikras, kad net skaudu... Ir tavo lūpas. Lūpas, kurios, pasirodo, buvo per daug saldžios, jog sakytų tiesą.
Ilgą laiką nenorėjau patikėti tuo, ką apie tave sužinojau visai atsitiktinai, per savo sumautą smalsumą.
Tas kvailas balsas manyje sakė: „Netikėk, kas tau sakoma, jis ne toks. Na, ir kas, kad jis elgiasi šaltai, gal jis tiesiog užsisklendęs savyje ir jam reikia laiko. Na, ir kas, jog jis visuomet neigia savo kaltę, juk dauguma žmonių taip elgiasi.“
Ir žinai, kas labiausiai apgailėtina? Kad apie tai galvoju aš, apmulkintoji. Ta, kuri visąlaik nematė akivaizdžių ženklų. Ta, kurios širdis, nepaisant karčios tiesos, buvo pasirengusi sulaukti atsiprašymo ir jį priimti.
Tačiau atsiprašymo nebuvo. Nebuvo net bandymo pasikalbėti. Kai išsiaiškinau, kad nesu ta vienintelė, tą pačią dieną susitikome. Akivaizdžiai parodžiau, jog esu pasipiktinusi, tačiau tu net nesivarginai paklausti: „Kas buvo? Kodėl be nuotaikos?“
Kiekvieną dieną galvojau, ką turėjau padaryti kitaip, kad būtume drauge, nors apie tai turėjai galvoti tu. Kiekvieną naktį sapnavau tave, kankinausi ir gailėjausi, nors gailėtis turėjai tu.
Dabar, ypač kai praėjo tiek laiko, šitokie mano paistalai dažnam turbūt sukeltų tik juoką ar panašias replikas: „Tu gal kvaila? Neatsimeni kaip jis pasielgė su tavim? Kam tu galvoji apie tą asilą?“
O aš nesusivaldyčiau ir atsikirsčiau: „Man nesvarbu, aš to asilo pamiršti negaliu ir gyventi be jo nenoriu! Nori pasakyt, tu niekada nemylėjai to žmogaus, kuris tave įskaudino, keikei jį, bet slapčiomis vis vien norėjai, kad jis sugrįžtų? Nori pasakyt niekada neapsimetei prie draugų, jog tau jis nerūpi, nors kiekvieną dieną mintyse trokšti vien tik jo apkabinimo?”
Bet juk aš negaliu taip elgtis. Taip atrodyčiau silpna, parodyčiau jausmus. Jausmus, kurie seniai niekam nėra įdomūs ar reikalingi. Taip pelenų krūvoje vėl įžiebčiau nereikalingą žiežirbą, kuri ne šildytų, o tik skaudžiai degintų iš vidaus, todėl aš privalau ją gesinti.
Todėl aš toliau elgiuosi šaltai, lygiai taip pat elgiesi ir tu – abu apsimetame, jog nieko nebuvo, o jei vieną dieną praeitume vienas pro kitą, mes tik būtume svetimi žmonės, kuriuos sieja nemaloni praeitis. Viskas, praeitis.
Bet argi ne ironiška? Visa mūsų praeitis kuria dabartį ir visi mūsų išgyvenimai formuoja mūsų elgesį ateityje. O mūsų vidinė stiprybė – tik iliuzija, skirta apkvailinti aplinkinius žmones, parodant, kaip puikiai tu laikaisi. Kai iš tikrųjų, sulaukus klausimo „kaip gyveni?“, tau norisi vietoj įprastų „gerai“, „po truputį“, „normaliai“ rėkte išrėkti: „Blogai gyvenu!”
Tačiau eilinį sykį kaip įmanoma mažiau dirbtinai nusišypsai ir sukandusi dantis žingsniuoji toliau, nes suvoki, jog niekam neįdomios tavo bėdos. Visi nori matyti tik besišypsančius žmones, kalbančius apie spalvotą gyvenimą ir nutylinčius apie jų gyvenime taip pat egzistuojančias juodas ir pilkas spalvas.
Kas buvo, tas pražuvo – turbūt šiuo posakiu vadovaujasi daugelis šiuolaikinių žmonių, kiekvieną kartą išbraukdami iš savo gyvenimo tuos momentus, kurie prasilenkia su laimės sąvoka. Kiekvieną kartą, kai suvokia, jog laimė, kuri, atrodo, buvo visai čia pat, ėmė ir pasitraukė.
Galbūt ta laimė jau buvo jų rankose, bet, jausdama, jog ja nesirūpino, tyliai išsliūkino palikdama raštelį: „Manau, kurį laiką mums būtų geriau gyventi atskirai.“
Galbūt iš toli tviskantis užrašas „laimė“ neatrodo toks gražus, kai jį matome iš arti?
Tiek daug aplink vienaip ar kitaip nelaimingų, savo gyvenimu nepatenkintų žmonių, jog kyla klausimas – ar mes tiesiog nebemokame būti laimingi, ar esame tokiame visko pertekliuje, jog niekas mums nesugeba suteikti laimės?
Galiu pasakyti viena – laimė vis labiau tampa laikina. Gyvename skaitmeniniame amžiuje, mokame naudotis kompiuteriais, tačiau vieną, ne technologinį įrenginį, dažnai pamirštame – tai širdis.
Mūsų jau niekas nesugeba sudominti. Dėl kiniškos rinkos ir vakarietiško vartotojiško požiūrio, esame pusiau grobuonys, pusiau žmonės. Mes turime visko tiek daug – tiek daug informacijos, tiek daug daiktų, turime tiek įvairių pasirinkimų, kad žmogaus psichika natūraliai kinta. Vertė matuojama kiekybe, ne kokybe.
Mes suvokiame plačią pasirinkimų galimybę ir, įsigijus daiktą ar net susipažinus su žmonėmis, pasąmonėje lyginame juos su kitais, atmetame netinkamus variantus ir pasiliekame tą, kuris mus tenkina. O kas čia tokio, jei ir nepatiks? Nusipirksi drabužį, nepatiks – nusipirksi kitą. Nepatiko maistas restorane – ne problema. Nueisi į kitą restoraną ir dar nepamirši pasiskųsti dėl aptarnavimo kokybės.
Susipažinai su kuo nors, nepatiko to žmogaus vos kelios savybės, jis ar ji nesutiko ko nors padaryti dėl tavęs, na, ir kas? Kam stengtis jį pakeisti ar juolab pakeisti save? Velniop, susirasiu kitą, kuris darys dėl manęs viską, bus toks, koks man patinka. Kam prisirišti prie daiktų, prie žmonių?
Juk gyvename kaip dideliame prekybos centre: nepatiko – grąžinai arba išmetei, pasiėmei kitą ir nuėjai. Esame pratę prie laikinumo, nepatvarumo, visko norime čia ir dabar. Jei per ilga eilė prie vienos kasos, pereiname prie kitos, o jei žmogus nerodo mums dėmesio tada, kai mes norime, jis mūsų akyse iškart tampa mažiau vertingas draugas (mylimasis).
Gal todėl ir žmonėmis nepasitikime. Gal todėl ir šeimų daugiau išyra šiais laikais – viskas sukasi apie sąvokas „man“, „mane“, „mano“, „rezultatas“, „dabar“, tačiau pamirštame sąvokas „mes“ „mums“„kartu“, „pastangos“. Užuot norėdami pritapti prie kokio nors visuomenės būrio, bandome iškart gauti iš jo naudos, neįdėję jokių pastangų.
Esame pratę prie garantijų – pirkimo garantija, galiojimo garantija. Sugedusią techniką, sulūžusį daiktą pataisyti paprasta – garantinis remontas, daiktų grąžinimo garantija, vartotojų teisės visada padės.
Tačiau kokie klijai suklijuos iširusią santuoką? Koks remontas pataisys iširusią draugystę? O gal per 14 dienų galėtumėte man pakeisti sudaužytą širdį į sveiką, nes maniškė kažkokia brokuota? Ne? Kodėl? Ak tiesa, čia tikro gyvenimo skyrius, čia negrąžinate prarastų meilių, nekeičiate sudaužytų širdžių ir neklijuojate santuokų.
Siūlau pažvelgti iš šalies į savo praeities šešėlius ir į skirtingas barikadų puses. Kiek kartų klausei savęs: „Ar jis (ji) pakankamai geras man? Ar jis (ji) pakankamai stengiasi dėl manęs?“
Kiek kartų pamiršai seną draugystę vien todėl, jog atsirado naujas žmogus tavo gyvenime? Kiek kartų apsimetei labai užsiėmusiu vien tam, kad išvengtum susitikimo su kokiu nors žmogumi? Kiek kartų bendravai su žmogumi vien tam, kad su kuo nors prastumtum laiką ar gautum kokios nors naudos?
O dabar įsivaizduok žmogų kitoje barikadų pusėje, kuris savęs klausia: „Ką aš padariau, kad buvau atstumtas? Ką galėjau padaryti kitaip? Ar aš pakankamai stengiuosi dėl jo (jos)?“
Įsivaizduok, kaip žmonės, kuriuos laikei draugais, tave atstumia, pamažu pamiršta, o kiekvienas žmogus, kuriuo susižavi, tave palieka, atradęs patrauklesnį ir geresnį variantą.
Ne taip ir smagu būti to antrojo žmogaus vietoje ir būti iškeistam į kitą, ar ne?
Visi mes tampame vienas kito pakaitalais. Tad patarimas ir kartu priminimas visiems, kurie elgiasi būtent taip, kaip įvardinau pirmuoju atveju, – kažkada gyvenime ir jums išmuš ta valanda, kai būsite pamiršti, atstumti, pakeisti kuo nors kitu, o tada prisiminsite tuos žmones, su kuriais elgėtės lygiai taip pat. Būsite tas sulaužytas, kampe numestas žaislas, su kuriuo niekas nenori žaisti.
Gaila, bet tokių sulaužytų, išmestų žaislų yra ne vienas, kiekvieną sekundę ši krūva didėja ir galų gale visi susitiksime sudaužytomis širdimis ir sugriautu pasitikėjimu. Pirmyn, keiskite draugus, daiktus, aprangą, tačiau atsiminkite – jūs taip pat galite būti pakeistas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
