Viskas įvyko tą vakarą, kai į svečius pas mane ir mano draugą užsuko dar vienas draugas. Jis turėjo to su savimi. Pasakiau, kad noriu pabandyti ir aš.
Išėjus parūkyti į balkoną, aš atsisėdau, o vaikinai liko stovėti. Vėliau man tas sėdėjimas atsirūgo, nes pakilti jau nebepavyko – apsvaigo galva, atrodė, kad nejaučiu kojų ir rankų, todėl teko iš balkono tiesiog ropoti. Šiaip ne taip pasiekiau sofą, atsisėdau.
Buvo įjungtas komiko Fluffy‘io pasirodymas. Kadangi tas įrašas buvo su subtitrais, daugiau koncentravausi į juos. Bet atrodė, kad aktorius per greitai šneka, paskui subtitrai ėmė lietis – nebepajėgiau jų įskaityti. Pagalvojau, velnias, negi pradėjau akti – reiktų gal prie kompo sėdėti mažiau.
Kai pasigavau mintį apie aklumą, mane pradėjo pulti ir kitos blogos mintys bei pojūčiai. Širdis sunkiai plakė, norėjau gulti į lovą, bet buvo gėda pasakyti kitiems esantiems kambaryje. Aš sunkiai gaudžiau kvapą, kol kiti žiūrėjo įrašą ir nieko neįtardami krizeno.
Susirūpinusi širdimi, prisiminiau neseniai sapnuotą sapną apie savo klinikinę mirtį. Sapnavau kaip mirštu, atsiskiriu nuo savo kūno, bandau jį gelbėti, bet man nepavyksta, niekas nekreipia į mane dėmesio. Susiejusi savo sunkiai plakamą širdį su prisimintu sapnu, pamaniau, kad tas sapnas tampa tikrove, nes tuo momentu jaučiausi labai panašiai.
„Viskas, mirštu“, – skambėjo mano mintyse. Ir apskritai, mintys jaukėsi, grūdosi viena po kitos.
Prisiminiau, kaip kažkada draugė pasakojo, kad kai žmogus perdozuoja narkotikų, tada vemia. Atsigėriau neskanių sulčių – pasidarė bloga. Ką gi, reikia sukaupti visas savo jėgas, eiti išsivemti.
Šiaip ne taip nusigavau į tualetą. Tada prasidėjo tai, ko gyvenime nesu patyrusi ir nelinkėčiau netgi priešui. Skaudžiai žiaukčiojau, visą kūną užplūdo stiprus skausmas, vos galėjau judėti. Norint atmerkti akis, reikėjo sukaupti visas jėgas ir atlikti veiksmą, po kurio sekdavo nežmoniškas skausmas.
Jausmas buvo toks, lyg kabėčiau prie pat savo kūno – dar nuo jo neatsiskyrusi, bet ir ne jame. Negalėjau pajudinti nei rankų, nei kojų. Išsigandau, kad ištiks paralyžius.
Matyt, pasigedęs manęs, atėjo draugas. Pakalbinęs atnešė atsigerti vandens. Aš aimanavau iš skausmo, nes reikėjo atsimerkti ir pajudėti. Pradėjau aimanuoti garsiai, kad noriu gyventi – kaip aš mamą vieną paliksiu?!
Galiausiai draugui pabodo stovėti šalia, jis nunešė mane į lovą. Gulėjau užsimerkusi. Galvojau apie paskutinius savo žodžius, kuriuos galėčiau jam ištarti: „Aš tikriausiai mirsiu, bet tu labai neliūdėk, viskas bus gerai.“
Šalia išgirdau neaiškius garsus. Pamaniau, kad draugas irgi jau supranta, kad mirštu ir verkia. Tik gerokai vėliau sužinojau, kad jis visai neverkė, o žiūrėdamas Fluffy krizeno.
Štai tokia istorija, po kurios nežinau, ar tai buvo tik haliucinacijos, ar įvyko iš tiesų – mane apėmęs siaubas buvo be galo tikroviškas. Viena žinau, pakartoti to nebesinori.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
