Tai istorija apie meilę ir santykius. Meilę su vienu, santykius su kitu.
Viskas prasidėjo prieš kelis metus, kai interneto pažinčių svetainėje savo profilio pašto dėžutėje radau žinutę nuo Jo. Anketa be nuotraukos, kas šiaip retai kada mane sudomindavo, nes tikėjau, jog tie, kurie nuotraukų nesideda, ko gero, turi antras puses ir bijo būt prigauti.
Vis dėlto Jam aš atrašiau. Pradėjome susirašinėti. Paikos kalbos apie romantišką naktinį pasimatymą, į kurį jis mane nusivestų, jei sutikčiau. Aišku, net nesileidau į kalbas apie susitikimą, bet kažkodėl ir nuotraukos jo neprašiau – man jis patiko toks, kokį pažinau jį internete.
Po kelių dienų nepaprastai įdomių pokalbių daviau jam savo numerį. Vakare planavau eiti su draugu į miestą. Atvirai kalbant, prisigerti. Mano virtualusis draugas buvo protingas ir nesiūlė susitikti iki pat nakties, nors ištisai susirašinėjome žinutėmis, o mano draugui beliko bendrauti su kokteiliu.
Iš mano nevisai rišlių žinučių virtualusis draugas (gal vadinkime jį Mantu, bus paprasčiau) suprato, kad stadiją aš jau pasiekiau ir susitikti su manimi nebus labai sunku, taigi, pasiūlė susitikt kaip tik tada, kai aš buvau pagauta vakarėlio nuotaikos, o mano draugas jau norėjo judėti namo.
Tad aš, žinoma, Mantui atsakiau „taip“. Tai buvo pirmas mūsų susitikimas. Iš pradžių buvo kiek kraupoka – įlipau į niekad nematyto vyruko sportinę mašiną, ji miesto gatvėmis tiesiog skriejo, o aš, nė nekreipdama dėmesio į greitį, į maršrutą, apskritai į situacijos pavojingumą, tiesiog stengiausi kiek įmanoma mažiau akivaizdžiai apžiūrėti Manto bruožus.
Iš pirmo žvilgsnio jis man net nepasirodė patraukus, bet su juo buvo taip gera bendrauti, kad jis tarsi tą patį vakarą tapo man toks artimas, koks ir yra likęs iki šiol. Ko gero, tą naktį jį ir pamilau. Mes mylėjomės: nerangiai, dar nepažinodami vienas kito kūnų, tyrinėjom juos, glostėmės, viskas vyko jo supernepatogioje mašinoje. Mylėjomės pirmą pažinties dieną ir net ne kartą, o tris.
Visiškai išsekusi šeštą ryto grįžau namo. Pilve jaučiau drugelius. Stengiausi juos malšinti suvokdama, kad jis, ko gero, tik tiek iš manęs ir tenorėjo, bet vis tiek naiviai tikėjausi, kad mes dar susitiksim. Buvau tokia laiminga, kai jis pasiūlė dar kartą pasimatyti. O tai įvyko po išsiskyrimo praėjus vos kelioms valandoms.
Mes susitikinėjom po kelis kartus per dieną. Pirmomis pažinties dienomis netgi skaičiavom savo paiką statistiką: 3 dienas pažįstami, susitikę buvom 7 kartus, mylėjomės n kartų. Aš tapau priklausoma nuo jo vos per kelias dienas. Nieko daugiau pasauly man nereikėjo, pamiršau draugus, mokslus, viską. Mūsų santykiai vystėsi žaibišku greičiu, mylį prisipažinom po geros savaitės susitikimų, po dviejų savaičių jis jau užmovė man žiedą, dovanojo baltą suknelę, kelią į namus klojo rožių žiedlapiais. Aš su juo buvau tokia laiminga! Dabar viską prisimenu kaip per miglą. Negaliu patikėti, kad viskas buvo taip gražu, nuoširdu ir gera.
Po pusmečio kartu Mantas mane paliko. Jis tik pakomentavo: „tu ne tokia, kokios man reikia“, „mūsų santykiai niekur neveda“, „man reikia kitokios žmonos“. Žliumbiau kaip kūdikis jam ant peties. Tada užvaldė neapsakomas pyktis, neapykanta, keršto troškimas, bet užtekdavo tik pažvelgti jam dar kartą į akis ir visus tuos blogus jausmus nuplaudavo meilė.
Nesugebėjau išlaikyti jokių nuoskaudų. Tik prašiau jo niekada man neberašyti. Jis to daryti niekada nesugebėjo – žinutes nuo jo gaunu nuolat ir iki šiol. Pradžioje erzinausi, dabar erzinuosi, jei negaunu. Širdis tarsi sako, kad jis visą gyvenimą bus šalia. Net nepaisant fakto, kad dabar aš jau turiu šeimą su kitu.
Tas kitas – tai tas pats draugas, su kuriuo tąsyk prieš pirmąjį pasimatymą su Mantu ėjau vartoti alkoholio. Pavadinkime jį Tomu. Kai Mantas mane paliko, Tomas mane taip įnirtingai guodė, kad po pusės metų ant mano rankos jau suspindo žiedas. Tomas yra nuostabus vyras: jis mane myli, manimi rūpinasi, viskuo aprūpina, apšokinėja, gyvenu kaip princesė. Visos draugės jo man pavydi. Bet aš jo pamilti niekada taip ir nesugebėjau.
Sprendimą už jo tekėti priėmiau visiškai sąmoningai, išsižadėdama bet kokios kada nors dar aplankysiančios meilės, išsižadėdama meilės Mantui, išsižadėdama apskritai jausmų. Sąmoningai sau įteigiau, kad meilė kelia vien skausmą, o gyvendama su nuostabiu žmogumi, net jei jo ir nemylėsiu, visada būsiu laiminga ir niekada nepatirsiu meilės kančių. Panašiai ir yra. Tik iki šiol aš puikiai laikiausi nesimatydama su Mantu.
Tačiau šiomis dienomis savo taisyklėms nusižengiau. Nežinau, kokių čia hormonų ar kokio velnio įtaka, tiesiog spirgėjau, kaip norėjau jį pamatyti. Pati parašiau jam: „Ką veiki?“. Jis atsakė: „Laukiu, kol pasiūlysi man susitikti“. Aš parašiau: „Už 10 minučių?“. Jis atsakė: „Už 15 būsiu“.
Po šitiek laiko nesimatymo susitikom ir viskas vėl tapo kaip tada. Stengiausi vaidinti šaltą, kalbėti apie savo vyrą, santuoką, bet pasąmoningai norėjau tiesiog įsikibti jam į ranką, bučiuoti jo lūpas, jo veidą, jį visą. Kalbėdamasi su savo vyru aš žiūriu jam į akis. Kalbėdamasi su Mantu, pastebėjau - stebiu tik jo lūpas. Aš turbūt nieko nesu taip geidusi, kaip geidžiu jo.
Aš turiu jo buto raktus. Aš išdavinėju savo vyrą su juo. Baisiausia, kad man dėl to visiškai negėda. Kur mano sąžinė?! Nejaučiu jokių slegiančių jausmų, tik troškimą, kad greičiau baigtųsi darbo diena ir galėčiau vėl pulti į Manto glėbį. Vyras galvoja, kad būnu su draugėmis. O ką aš iš tiesų išdarinėju, Viešpatie.
Ir vis tiek kiauras dienas, ką beveikčiau, aš vis užsimerkiu ir mintimis nuskrieju atgal į Manto glėbį, vis prisimenu mūsų šį pirmąjį seksą po ištisos amžinybės atskirai – kaip jis plėšė nuo manęs rūbus, kaip drebėjo, kaip aistringai bučiavo. Aš negaliu to atsisakyt. Nesugebu. Bet už viską blogiau būtų griauti savo šeimą. Būkit geri, įkrėskit man proto...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
