Antrųjų Pravieniškių gyvenvietė jau nuo seno garsėja apie ją susidariusia visuomenės nuomone – kalėjimas (daugelis Pravieniškes pravardžiuoja „lageriu“). Tačiau dauguma net neįsivaizduoja arba sunkiai gali patikėti, jog šioje erdvėje, kuri savaime yra „nurašyta“ visuomenės, gyvena ne tik nuteistieji, atitverti sienomis ir apraizgyti spygliuotomis vielomis, bet auga ir toks pat jaunimas – piliečiai, kaip ir bet kokiame kitame kaime, mieste ar miestelyje.
Sunku matyti, kaip tokioje aplinkoje jaunimas yra paliekamas likimo valiai. Pravieniškės neturi nei aktyvaus kultūros židinio, kuris stengtųsi įtraukti jaunimą turėdamas intenciją „nušviesti“ jaunus protus, nei kitokių ypatingų veiklų, skatinančių tobulėti kitose sferose. Realiai belieka tik susitaikyti ir stebėti dėsningą dekadansą bei neišvengiamą gyvenvietės ir joje gyvenančių žmonių regresą.
Kiekvienais metais Pravieniškėse lieka vis mažiau žmonių. Iš tūkstančių lieka šimtai. Vieni išvažiuoja, kaip ir daugelis, dirbti į užsienį, kiti pagal galimybes keliasi į didesnius miestus ieškoti perspektyvų, treti įsitraukia į nusikalstamas veiklas ir peržengę ribą atsiduria anapus spygliuotos tvoros, o ketvirti lieka merdėjančiame miestelyje, naiviai tikėdamiesi, kad kada nors čia viskas ims gerėti. Žinoma, yra ir tokių, kurie išvis neturi jokios nuomonės ir tiesiog plaukia pasroviui nei kažko tikėdamiesi, nei kažko laukdami.
Anksčiau Pravieniškių vaizdas buvo šviesesnis. Vykdavo įvairūs renginiai, į tuometinį „batalioną“ (dabartinė „atviroji kolonija“ atkelta iš Kybartų) atvykdavo nemažai scenos žvaigždžių. Žmonės turėdavo galimybę ištrūkti iš rutinos ir prasiplėsti savo kultūrinį akiratį, kuris akivaizdžiai siaurėja. Vasaromis miestelio aikštėje vykdavo įvairios šventės, nuo pat ryto būdavo statoma scena, leidžiama muzika, rengiami įvairūs žaidimai, pramogos vaikams.
Dar galime atsiminti ir laikus, kai vykdavo viena smagiausių vasaros švenčių – Joninės. Didelis laužas lyg vienybės simbolis jungdavo žmones, aplink jį burdavosi įvairaus amžiaus gyventojai, atrasdami bendrų kontekstų. Gyventojų tarpusavio bendravimas neleisdavo susvetimėti.
Bėgant laikui tokios pramogos ir pozityvūs pasibuvimai tapo vis retesni, kol vieną dieną apsidairęs ir viską galvoje perkratęs supranti, kad nieko nebėra. Tik kažkokia spygliuota aura ir bedugnė, kuri it milžiniški nasrai žiojasi mėgindama praryti jaunimą.
Nemaža dalis čia augančio jaunimo įsitraukia į nelegalias veiklas, kurios duoda galimybę „gyventi iš oro“. Tokie pasirinkimai, tokios galimybės atsiranda ne dėl ko kito, kaip dėl užimtumo stokos. Nėra jokios vizijos, kurią kryptingai būtų bandoma įgyvendinti tam, kad suteiktų galimybę gauti „teisingų“ žmogiškųjų ramsčių asmenybės formavimosi etapuose.
Kaip ir daugelis lietuvių, taip ir čia auganti jaunoji karta mėgsta krepšinį. Atrodytų, jog yra visos galimybės mankštintis, sportuoti, išsikrauti ir įsikrauti teigiamos energijos, nes gyvenvietėje yra sporto salė su bene geriausia krepšinio aikštele visame Kaišiadorių rajone. Tik gaila, kad Pravieniškių gyventojams jos durys užrakintos.
Visi geriausi dalykai priklauso Pataisos namams. Vakarais renkasi sportuoti nevietiniai pataisos namų darbuotojai, nepalikdami jokios kitos išeities jaunimui, kaip tik vaikščioti tamsiomis gyvenvietės gatvėmis nuo vieno galo iki kito. Tai ir yra viena iš didžiausių pramogų – vaikščiojimas pirmyn ir atgal, taip praeinant visą gyvenvietę ratu nuo vienos įkalinimo įstaigos iki kitos.
Toks vaikščiojimo ritualas dažniausiai kartojamas keletą kartų. Kiekvieną dieną. Kiekvieną mėnesį. Kiekvienais metais. Niekas nesikeičia. Galbūt tik stiprėja susitaikymas su esama padėtimi ir atsisakoma imtis bet kokios iniciatyvos kažką gerinti, nes tai neduoda jokių vaisių.
Kartais atrodo, jog Pravieniškės yra žlugdomos tyčia. Galbūt tai paranku Pravieniškes juosiančioms įkalinimo įstaigoms, kurios taip arti gyventojų daugiabučių, jog gali būti netyčia apakintas tiesiog žiūrėdamas pro langą nuo išblizgintų spygliuotų tvorų atsimušusio saulės spindulio. Turbūt tokios akimirkos čia ir yra vienintelė šviesa. Na, galbūt dar ir ne per seniausiai pastatyti gatvių šviestuvai, kurie nušviečia pavakarius, tačiau yra išjungiami atėjus tamsiausiam paros metui. Tik nežinia kodėl. Ar todėl, kad taupoma elektra, ar tamsa paverčiama sąjungininke, kuri turėtų priversti nekelti kojos iš namų.
Atrodo, kad Pataisos namų valdžia yra sukūrusi kažkokį slaptą planą, kuriame jaunimas nedalyvauja, jo išvis mėginama atsikratyti įvairiausiais būdais. Čia galbūt, kad ir kaip makabriškai skambėtų, bet tiktų Stalino sentencija: „Mirtis išsprendžia visas problemas – nėra žmogaus, nėra problemos.“ Aišku, to nereikėtų suvokti tiesiogiai, nes mirčių yra begalės formų. Šiuo atveju mėginama psichologiškai palaužti, kad laikui bėgant žmogus numirtų savyje. O žmogus gyvas tol, kol mąsto, turi idėjų, siekių jas įgyvendinti. O kaip galima nenumirti, kai iš esmės visos bėgančios dienos tėra milžiniškas substratas, ant kurio auga nepasitenkinimas, neigiamos emocijos patiriant neišvengiamą frustraciją.
Atsimenant vaikystę, joje spalvų netrūko. Kad ir kokia būtų aplinka, žmonės, jaunimas galėjo laisvai judėti po visą gyvenvietę, kuri tėra „dvidešimties minučių ėjimo dydžio“. Niekas nedrausdavo sėdėti vienoje ar kitoje vietoje, ant vienų ar kitų laiptų, prie vieno ar kito vandens telkinio, kad ir kaip jis arti būtų įkalinimo įstaigų sienų. Visos Pravieniškės yra prie pat sienų. Visas gyvenimas vyksta mažame katile, kurį kiekvienais metais bandoma vis labiau sumažinti, regis, daugiau leidžiant nuteistiesiems, kurie laisvai vaikštinėja po visą gyvenvietę iš „atvirosios kolonijos“, ir vis mažiau paliekant vietos senbuviams.
Šiandieninės jaunimo žlugdymo formos yra „budinti pataisos namų patrulių grupė“. Tai pagrindinis dalykas, kuris jaunimą traumuoja psichologiškai. Toks patrulis iš tikrųjų turėtų važinėti po gyvenvietę ir palaikyti tvarką, gaudyti visokiausio plauko „permetėjus“, banditus, chuliganus ir pan., tačiau dažniausiai konfliktinės situacijos kyla ne su nusikalstamą veiką vykdančiais asmenimis, o su vietiniu jaunimu, kurį, kaip patys ne kartą yra sakę, laiko „potencialiais permetėjais“. (Permetėjas arba žarg. „brasininkas“ yra žmogus, kuris per įkalinimo įstaigų sienas neleistinai permeta paketus su tam tikru turiniu.)
Keisčiausia, kad kai kurie patrulinėje grupėje dirbantys pareigūnai turi ne vienų metų patirtį tokioje sistemoje, ne vieną žvaigždutę antpečiuose, tačiau daugeliui yra tekę įsitikinti tų žvaigždučių tuštybe, siauraprotiškumu, neetišku elgesiu, bei pareigūno vardo žeminimu.
Labai dažnas atvejis, kai tiesiog sėdėdamas ant laiptų prie buvusių kultūros namų, kur gretimoje kaimynystėje yra įrengtas budinčios pataisos namų patrulių grupės štabas, esi iš ten vejamas ir, žinoma, susiduri su pareigūnų neetišku elgesiu, keiksmažodžiais, šiurkštumu ir fikciniais įstatymais, kurių jie prisigalvoja vien tam, kad išvarytų, tačiau nesistengia užmegzti jokio žmogiško dialogo, neturi jokių argumentų, tiesiog demonstruoja savo valdžią prieš eilinius piliečius, jaunimą. Ir keista, kad po tokių siekių jėga įvesti „pareigūno kultą“ nesupranta, kodėl vietinis jaunimas jų negerbia. Juk jie pareigūnai. Juk juos reikia gerbti. Juk jie turi džipą. Kamufliažinę aprangą (nors nėra kareiviai), su kuria daro keisčiausias pasalas, tam, kad užkluptų eilinį gyventoją netikėtai ir supratę, kad jis nieko netikėta nedaro, nustebtų ir nušliaužtų lyg per karinį žaidimą pažeme nuo drėgnos žolės aprasojusiais akiniais.
Būtų galima manyti, kad tai veiksmo filmų įtaka, tačiau pareigūnams ne pro trylika metų, tad kam tas niekingas melas, kuriuo stengiasi įtikinti lyg realiais įstatymais. Žinoma, visada jaučiama pašaipa, esi niekas jiems, tik potencialus „permetėjas“, tik banditas, chuliganas. Visą čia gyvenantį jaunimą pataisos namų pareigūnai, dirbantys patrulinėje grupėje, matuoja bendru matu. Jeigu tarp Pravieniškių jaunimo yra nelegalią veiklą vykdančių žmonių, tai pagal paprastą matematiką – visi tokie.
Čia ir kyla didžiausias pyktis. Juk nuo mažens jaunam protui kartojant, kad esi vilkas, ilgainiui juo ir tampi, o paskui išsiliejama ant jaunimo dėl to, kad jis yra toks, nors patys tokiais ir paverčia elgdamiesi neetiškai ir siauraprotiškai.
Įvairi informacija, kuria stengiasi šie chukai norrisai“ manipuliuoti, dažniausiai yra laužta iš piršto. Susikūrę begalę fikcinių, neegzistuojančių įstatymų, grasina dalykais, kurių net neturi teisės daryti. Dažnas antrankių demonstravimas, nereikalingas įtampos kėlimas filmuojant vaizdo kamera paprastus piliečius, perspėjimai, kurių nesilaikant neva bus panaudota fizinė jėga. O vardan ko? Kad apsaugotų mus nuo mūsų pačių? Ar tam,kad būtų galima įrašyti į ataskaitą tarsi žygdarbį?
Grasinama atsakomybėm, neišmanant darbo, kurį dirba. Dažniausiai bandoma bausti, drausti kažką daryti, ko net neturi teisės drausti, nei prisistatę vardu pavarde, nei pasakę pareigas. O dažnas dar ir slepia. Kaip vaikų darželyje. Kai paprašai pareigūno, kuris mėgina sudrausminti niekuo įstatymui nenusižengusį pilietį pasakyti savo vardą, keista išgirsti atsakymą: „Nesakysiu, koks tavo reikalas.“ Ar tai brandu? Apie ką mes tada šnekame? Kokia tada gali būt pagarba? Gerbti melą ir vaikiškus „izdevonus“?
Mano manymu, toks žmogus neturėtų dirbti tokio darbo, jei aiškindamas apie atsakomybes pats bijo atsakomybės už savo neleistinus veiksmus ir elgesį. O galiausiai išsiaiškinama, kad draudimai, jų teigimu, įstatymiškai reglamentuoti, pasirodo, neegzistuoja. Toks spaudimas jaunimui nėra normalus, ypač iš suaugusių žmonių, kurie, pasak jų pačių, dirba rimtą darbą, tačiau pridaro jauniems protams daugiau žalos nei naudos.
Negana to, kad nėra čia kuo džiaugtis Pravieniškėse, dar stengiamasi privesti prie to, kad jaunimas imtų nekęsti. Kad palūžtų psichologiškai. Sužlugtų kaip žmogus. Kad neapykanta aplinkai pereitų į neapykantą pačiam sau. Vien dėl to, kad čia esi ir nieko negali pakeisti. Vien dėl to, kad čia tavo namai.
Vien dėl to, kad neturėjai teisės pasirinkti kur gimti. Vien dėl to, kad neturėjai teisės pasirinkti su kuo draugauti ir su kuo ne. Juk jaunas žmogus nekaltas, kad aplinkybės, bendras socialinis mechanizmas suka jį tarsi sraigtelį su daugeliu kitų, kurie užsiima neleistinais dalykais, ir su tais, kurie ne.
Pravieniškės yra vienas didelis bendras mechanizmas. Esi ten, kur esi. Apmaudu, jog esi žlugdomas ir neleistinai baudžiamas už savo egzistavimą aplinkoje, kurios prieš gimimą neturėjai galimybės pasirinkti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
