Taigi. Pabėgau iš ligonines ir grįžau namo. O kas toliau? Kaip ramiai gyventi ir dirbti, kai beveik kasdien alpsti nuo skausmo ir dūsti nuo beprotišku greičiu plakančios širdies? Iš visų minėtų negalavimų labiausiai vargino būtent skausmas. Atrodė, kad nuo jo galiausiai sustos pavargusi širdis arba kas nors plyš pilve ir aš numirsiu. Ir šios mirties baimės neįmanoma buvo suvaldyti vien tik valios pastangomis.
Žinau, ką kiti man gali pasakyti. Tai panikos priepuoliai. Galbūt. Esu apie juos girdėjusi. Tačiau pagal požymių aprašymą jie skyrėsi nuo mano. Panikos priepuoliai trumpalaikiai, o mano širdis galėjo daužytis be perstojo kokias 3 valandas, sukeldama stiprius širdies ir pilvo skausmus. Ir nepadėdavo niekas. Jokie panikos priepuolių suvaldymo būdai. Nei kvėpavimo sulaikymas, nei akių paspaudimai, nei kvėpavimas į maišelį, nei pirštų ar delno maigymas.
Kažin kiek laiko dar bučiau taip kankinusis? Gal iki tol, kol numirčiau? Tačiau dėl vieno buvau tikra – į ligoninę daugiau nė už ką negrįšiu. Nes nepasitikiu ir bijau.
Bet niekada nesakyk niekada. Ko bijai, tą ir gausi. Gavau ir aš – telefono skambutį, kuris labai sujaudino ir priverte grįžti ten, kur buvo šykštu sugrįžt – atgal pas psichiatrus.
Koks tai buvo skambutis? Skambino pažįstama moteris. Mes kartu su ja gulėjome neurologijos ir psichosomatikos ligų skyriuje. Ji man pranešė, kad mirė kartu su mumis toje pačioje palatoje gulėjusi 26 metų mergina.
„Jėzau, – pagalvojau. – Kokia baisi naujiena. Vargšė jauna moteris!“
Pasirodo, ji galvoje turėjo auglį ir dėl to ją ištiko insultas. Koks negailestingas ir nesąžiningas likimas! O ypač graudu, kai žinai, kad jai tikrai buvo galima padėti, jeigu tik laiku būtų nustatyta teisinga diagnozė. Nes ji, kaip ir aš, konkrečiai parodydavo, kur skauda.
Bet ja, kaip ir manimi, niekas netikėjo. Negana to, kad netikėjo mūsų nusiskundimais, iš mūsų dar ir akivaizdžiai tyčiojosi. Iš manęs tas psichiatras su savo pasiūlymais pasimylėti, o iš jos gydytoja-neurologė – pašaipomis kitų žmonių akivaizdoje.
Atsimenu, prieina prie lovos ir klausia: „Skauda?“ Ir nesulaukusi atsakymo tęsia: „Neskauda.“
Mergina jai: „Bet man tikrai skauda galvą.“ Parodo kur ir pradeda verkti.
Gydytoja prieina prie jos ir pačiupinėjusi tą vietą pradeda komentuoti: „Ką čia gali skaudėti? Matai, čia tik kaulas ir plaukai! Jų skaudėti negali!“
Ir švytėdama nuo tokio savo juodo humoro moralizuoja toliau: „Ką darysi, kai mano metų sulauksi? Sakai, nesulauksi? Gal ir gerai. Vyrą pradžiuginsi. Kam jam reikalinga tokia ligota žmona?“
Ir pokalbio pabaigoje dar pagąsdina: „O gal tu nori, kad aš tave į Žiegždrius išvežčiau? Aš galiu. Nors ir rytoj. Ten tave greitai pagydys!“
Po to ateina slaugytoja, suleidžia raminamųjų ir užmigdo. Tam, kad neverktų ir per daug nesiskųstų.
Vienu žodžiu, nepasisekė moteriškei. Kodėl? Turbūt todėl, kad ji buvo iš kaimo, neišsilavinusi, šiek tiek apsileidusi ir keistoka. Nemokėjo pakovoti už save ir neturėjo pinigų kyšiams.
Nors, geriau pagalvojus, pinigai nieko nepakeistų. Aš daviau ir še tau, kad nori – pamalonino netikėtu pasiūlymu. Kaip sakoma, už mano finansus vos nepadainavo man romansų.
Kai šią moterį su skaudančia galva ruošėsi išleisti iš ligoninės, mes, kartu gulėjusios moterys, raginome ją ir jos jauną vyrą nenuleisti rankų ir kreiptis į Kauno klinikas pas rimtą gydytoją-neurologą. Nes matėme, kad jai išties negerai, kad ji neapsimeta. Ir net paaiškinome, kaip ten galima greitai patekti be išankstines registracijos.
Sakėm: „Nuvažiuokite anksti ryte, įdėkite į pasą pinigėlių, paduokite registratūroje ir pamatysite, kaip greitai atsiras laisvas talonėlis.“
Jie paklausė patarimo ir kitą dieną po išrašimo nuvažiavo į Kauno klinikas, bet pas specialistą taip ir nepateko ir grįžo namo. O tą pačią naktį moteris namuose mirė, palikdama našlaite 5 metų mergaitę.
Po šio nemalonaus pažįstamos skambučio man eilinį kartą pasidarė bloga. Išsigandusi, kad mane gali ištikti jaunos merginos likimas, su ašaromis akyse nuskubėjau pas šeimos gydytoją. Ji suleido vaistų ir prišnekino vėl nuvažiuoti pas psichiatrus.
Sutikau, nes jos argumentai šį kartą skambėjo įtikinamai. Ji pasakė, kad iš pradžių reikia nuraminti nervų sistemą ir tik po to ieškoti tikros kankinančio skausmo priežasties. Kitaip to padaryti neįmanoma.
„Be to, – pridūrė. – Negaliu tau jau rašyti nedarbingumo lapelio. Nes man reikia diagnozės, o tu jos neturi.“
Ką gi. Nuvažiavau. Psichiatras – jau kitas – išklausė mano nusiskundimų, kažką paskaitė kortelėje ir per 15 minučių nustatė diagnozę – sunkios formos depresija.
Kadangi formą nustatė sunkią, aš turėjau teisę gauti kompensuojamuosius vaistus. Ir gavau. Visą krūvą. Tikrai nepagailėjo. Joje buvo ir neuroleptikai, ir antidepresantai, ir migdomieji. Štai kaip iš normalių žmonių padaro zombius!
Kurį laiką pagėrusi šį mirtiną vaistų kokteilį, nustojau egzistuoti. Man jau niekas nerūpėjo. Nei vyras, nei vaikai, nei namai, nei darbas. Galva visiškai atsisakė galvoti, kojos vaikščioti, o rankos – ką nors nulaikyti. Aš dažniausiai tik gulėjau ir abejingai žiūrėjau į vieną tašką. Net verkti neįstengdavau. Tik gerai, kad liovėsi kankinti pilvo ir širdies skausmai. Beveik liovėsi. Kartais dar truputį pamausdavo, bet, palyginus su tuo, ką jaučiau anksčiau, tai buvo tikras juokas.
Kiek žmogus gali išbūti tokioje nesvarumo būsenoje? Aišku, neilgai. Pavargau nuo tokio gyvenimo ir aš. Pavargau taip, kad kilo noras pasitraukti ir nutraukti visas kančias. Pasakiau apie norą nusižudyti gydytojui, bet jis ramino, kad tai normalu ir reikalavo nenutraukti gydymo mažiausiai metus.
Nepaklausiau. Ir gerai. Nes kitaip manęs jau turbūt nebebūtų gyvųjų tarpe. Daug veliau, kai išsikapsčiau iš visų ligų, bandžiau ieškoti atsakymų į daugybę manę kankinusių klausimų. Ir beveik į visus radau.
Tik į vieną nepavyko. Į šitą: kodėl tokia lengva ranka nustatomos sunkios diagnozės ir kas psichiatrams leidžia taip neapdairiai elgtis su psichotropiniais vaistais ir žmonių gyvybėmis?
Gerai, kad man tada pokalbio metu diagnozavo tik sunkią depresiją. O ką, jeigu aš tada bučiau prifantazavusi, kad girdžiu garsus ir matau vaizdus? Man ką, vien tik remiantis mano žodžiais, būtų nustatyta šizofrenija?
Nieko sau – įdomi medicinos sritis! Be rimtų tyrimų vienas gydytojas sveiką žmogų per 15 minučių gali paversti nepagydoma bendruomenės atmata! Pastebėjusi, kad tekstas tampa per ilgas, nusprendžiau liautis rašyti. Kas vyko toliau, papasakosiu kitoje savo istorijoje.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
