Viską bandžiau slėpti nuo mylimo žmogaus, bet baimė, kad sužinos iš kitų, buvo didesnė, ir sąžinė nebeleido tylėti, turėjau pasisakyti pati. Viską papasakojau, širdis plyšo bežiūrint, kaip aš įskaudinau savo mylimą žmogų.
Žinau, nesu verta atleidimo ir tokia nebebūsiu. Visam gyvenimui gavau pamoką, kurią išmokau. Neatleisiu sau pati visą gyvenimą.
Pati prieš daugelį metų tai patyriau, skaudėjo ilgai, bet laikas skausmą ištrynė ir nieko neliko. O dabar pati tai padariau.
Kol nepraradau, nesupratau, kaip jis mane mylėjo, kaip aš jį mylėjau ir mylėsiu visą likusį savo apgailėtiną gyvenimą. Prašysiu jo atleidimo, kol gyva būsiu. Visada turėsiu viltį, kad viskas gali būti tik geriau, nes taip, kaip buvo, nebebus.
Jei gaučiau antrą šansą, padaryčiau jį pačiu laimingiausiu, mylėčiau milijoną kartų stipriau. Padaryčiau viską, kad jis galėtų manimi vėl tikėti ir pasitikėti. Žinau, kad sunku bus pamiršti, bet maldauju: atleisk man ir, jei dar liko bent kruopelė meilės ir jėgų, suteik man antrą šansą.
Negaliu be tavęs miegot, valgyt... Tiesiog negaliu būti be tavęs... Amžinai tavo, amžinai mano, amžinai mūsų...
Laiško autorei dovanojame leidyklos „Tyto alba“ išleistą Dr. Sue Johnson knygą „Laikyk mane tvirtai. Septyni pokalbiai apie ilgai trunkančią meilę“.