Iš pirmų dienų susidraugavom, jis buvo tik dvejais metais vyresnis. Po stovyklos irgi matėmės kiekvieną dieną, visur kartu važiavom, viską veikėm, bet atėjus rugsėjui teko atsisveikinti. Lauris mokėsi Anglijoje.
Iki tol niekad negalvojau, kad galima sėkmingai draugauti per atstumą, bet susitarėm stengtis kuo dažniau pasimatyti — jis į Lietuvą grįždavo per kiekvienas net trumpas atostogas. Be to, pažadėjom kuo geriau palaikyt ryšį ir kai nesam kartu.
Pigūs skambučiai, nemokamos sms, „Facebook“, „Gmail“, „Skype“... Dabartinės technologijos tikrai leidžia bendrauti kasdien ir įvairiais būdais. Tą mes ir darėm, turbūt nebuvo dienos, kad nešnekėtume.
Po dviejų mėnesių nesimatymo jis grįžo, tada pirmą kartą ir miegojom kartu. Apskritai, jis man buvo pirmas vaikinas visom prasmėm.
Kai išvažiavo jau po viso to, mūsų pokalbiai internetu tapdavo vis „karštesni“. Dar kai laptopai turi kameras ir gali kalbėt matant vienas kitą, tai iš viso galima įsijausti.
Paskui jis grįžo beveik mėnesiui Kalėdų atostogoms, dar labiau suartėjom: antrą Kalėdų dieną net ėjom kartu pas vieno ir kito tėvus pyragų valgyt.
Kadangi žiemą jis taip ilgai buvo Lietuvoj, kai išvažiavo, negalėjo vėl beveik iš karto grįžti Valentino dienai. Todėl sugalvojau jam staigmeną.
Turėjau fotoaparatą, kaip sakoma, muilinę, bet filmavo visai gerai. Nusipirkau „New Yorker“ beveik permatomą apatinuką, su korsetiniais raišteliais. Užsirakinau viena kambary, padariau švelnią šviesą. Padėjau ant kėdės fotiką, nustačiusi kad filmuotų, ir su tuo apatinuku atsiguliau priešais ant lovos.
Na, ir... Padariau tokį intymų filmuką. Gundžiau visaip, žiūrėjau į kamerą, liečiau save. Išėjo kelios minutės. Perkėliau paskui filmuką į kompą ir per Valentino dieną išsiunčiau Lauriui dovanų.
Labai gerai atšventėm, kad ir per „Skype“, jis labai laimingas buvo.
Po kurio laiko Lauris pradėjo kalbėti apie ateitį. Aš buvau dvyliktoj klasėj, tai jis manė, kad natūralu, jog pabaigsiu ir stosiu kur nors Anglijoje, kartu nuomosimės būstą.
Pasakiau, kad labai gaila, bet neišeina, nes turiu svajonę, kur konkrečiai noriu stoti ir pas kokius tos srities specialistus mokytis, ir kad tai yra būtent Lietuvoje. Nenoriu dabar čia rašyti konkrečios svajonės, konkrečios profesijos, bet į savo būsimą specialybę jau nuo seniau investavau, pirkau literatūrą, ėjau į privačias konsultacijas su specialistais ir būsimais dėstytojais, važinėjau į renginius. Taigi man atrodė tikrai nelogiška ir neteisinga atsisakyt visko ir išvažiuot.
Jis baisiausiai įsižeidė. Sakiau, kad gal kai pats baigs mokslus, grįš čia, bet tada pradėjom pyktis ir dėl galimų atlyginimų, ir kur apskritai geriau gyvent, ir taip toliau. Galiausiai išsiskyrėm. Jam, kaip supratau, atrodė, kad aš savanaudė, nes nesiaukoju ir neva nenoriu su juo ateities ir t.t. Na, žodžiu, išėjo taip, kad aš jo akyse tapau „blogiete“.
Pradėjo bjauriai elgtis: rašyt man piktas sms, „varyt“ visaip ant manęs. Stengiausi nekreipt dėmesio, net neatrašinėt.
Tada, po kažkiek laiko man pradėjo eiti šlykščios sms, bet jau ne iš jo! Skambino nepažįstami vyrai, šnekėjo šlykštynes į ragelį. Į e-mailą kažkokie vyrai siuntė savo, atsiprašant, nuotraukas, per fb rašinėjo, žiauru.
Iš pradžių tik drebėdavau, galiausiai vieną skambintoją išklausinėjau, iš kur gavo mano numerį. Pasakė svetainės adresą.
Nuėjau į tą svetainę ir apšalau – ten buvo įkeltas tas mano intymus filmukas Valentino dienai! Tas filmukas, o apačioje – mano visi kontaktiniai duomenys ir raginimas pabendrauti!
Iš karto parašiau tos svetainės administracijai, kad čia ne aš pati įdėjau, ir jie išėmė tą skelbimą. Bet vis tiek galiausiai reikėjo pasikeisti ir numerį, ir paštą, ir viską.
Galėjau į policiją kreiptis, be to, žinojau gi, kas įdėjo. Bet to nepadariau – norėjau tik kad kuo greičiau apsiramintų viskas ir tiek.
Mokykloje keli bernai buvo matę, bet nesielgė labai žiauriai — tik pasijuokė kažkiek tik. Įtariu, kad gal daugiau už nugaros apšnekėjo.
Dabar esu laiminga dėl to, kad priėmiau teisingą sprendimą nevažiuodama į jokias Anglijas. Pavyko įstoti, kur ir kaip norėjau, jau tris mėnesius mokausi savo svajonių vietoje ir nebendrauju su vaikinu, kuris, pasirodo, šitaip gali padaryt.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
